Sekmadienį lietaus žingsniai už lango pažadino septintą ryte. Apniukęs, tarsi maiše, dangus, žemi, pro šalį neriantys debesys… „Lyja? Negi ir per Ceikinių Žolinės atlaidus, o po jų – ir per „Kaimynų pasiutvakarį“ – šiandien taip merks?..“, – aplankė pirma pabudusi ir suirzusi mintis. Tačiau po šios niūrios įžangos sekmadienio dienos fabula buvo palanki visiems. Atlaidų Mišiose kun. Marijonas Savickas net padėkojo Danguj už tokį gerą šventinį orą – „nei šaltą, nei šiltą“…

Be savos bažnyčios laikinai likę Ceikiniai atlaidų susirinko miestelio estradoje, kurios scenoje buvo įrengtas altorius. Šalia stovėjo didelis, kiek neįprasto siužeto Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį parapijai padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, monsinjoras Robertas Pukenis. O kiek žmonių! Kažkuriuo metu priėjęs kun. Marijonas net pratarė: „Nufotografuok šitą minią, nusiųsiu vyskupui…“ Matyt, Bažnyčios tėvai vis dar abejoja – kam reikia atstatyti bažnyčią, kai esą tiek mažai parapijiečių? Neįprasta buvo ir atlaidų procesija. Kadangi aplink atstatomą bažnyčią ėjimas neįmanomas, ji pagrindine Ceikinių gatve nulingavo iki Kančiogino sankryžos, grįždama apjuosė miestelio kryžių ir vėl ištirpo, susėdo į savo vietas. Mišių metu, kun. Marijono paraginti, parapijiečiai „Ilgiausių metų“ sugiedojo 80-metį švenčiančiai parapijietei Paulinai Dimbelienei.

Pasibaigus atlaidams, nuskambėjo pirmieji „Kaimynų pasiutvakario“, šiemet jau dvyliktojo, akordai. Be didesnės įžangos programą pradėjo šeimininkai – kaimo kapela „Keiziai“ (vad. M. Dikmonienė). Atsinaujinę, pajaunėję, iš seno sąstato kolektyve išsaugoję tik Mildą ir Rūtą, visi kiti nauji, jauni. Vien solistė Renata Artimavičiūtė ir mušamųjų virtuozas Audrius Kindurys (taip po šventės būgnininką vadino ne vienas svečias iš kitų kolektyvų) kiek gaivos, šviežumo ir svorio suteikė „Keiziams“! Po kelių tradicinių kapelos melodijų staiga suskambo kitokie ritmai – šiuolaikiški, pasiutvakariški. Juos atliko tie patys „Keiziai“, bet jau kitaip. O tiksliau – tarsi naujas ansamblis, taip ir pasivadinęs – „Keiziai kitaip“.

Šventės vedėjas Ugnius pristatė atvykusius svečius: Seimo narį, kultūros ministrą Šarūną Birutį, rajono vicemerą Gintautą Kindurį ir kitus. Pirmas pasiutvakario dalyvius ir publiką pasveikino ministras: „Jau daug metų tradiciškai atvažiuoju į šią šventę, tad šiandien pagalvojau – o kas šįkart yra netradiciška? Gal tai, kad turime sudegusią ir vėl kylančią bažnyčią, gal šios nakties liūdną įvykį krepšinio sirgaliams (Lietuvos rinktinė pralaimėjo net 50 taškų skirtumu – red.)? Visa kita džiugu ir tradiciška. Viskas čia gyva, klebono Marijono, seniūno Sauliaus ir rajono valdžios rūpesčiu kyla bažnyčia. Bet svarbiausia – ypač džiugina Ceikinių žmonių užsispyrimas, noras, entuziazmas ir meilė. Dėkoju šios šventės organizatoriams, tai visų metų darbo išraiška. Ceikiniuose daug kūrybiškų žmonių. Dėkoju Rūtai, kuri subūrė tiek kolektyvų, linkiu visiems dar daug tokių švenčių. Džiaukitės kiekviena akimirka, garbė ir šlovė jums už atkaklumą ir savo tikslų siekimą. Likite tokie ir toliau“.

Vicemeras G. Kindurys sakė, kad Žolinė – tarsi pirmasis vasaros ir rudens susitikimas, kai gamta, užauginusi savo derlių, juo dalinasi su mumis visais. „Šis laikas – giminių, kaimynų susitikimų metas. Jūs šią tradiciją tęsiate, puoselėjate: susirinkę linksminatės, džiaugiatės vieni kitais. Visada džiaukitės pirmiausia mažais dalykais: kad vėl čia susirinkote, kad po ištikusių nelaimių nepraradote tikėjimo ir pasitikėjimo, kad mokate visi gražiai švęsti“, – sakė vicemeras. Jis rajono savivaldybės Padėkos raštus įteikė daugiavaikei Ritos ir Raimundo Dudėnų šeimai, kurie be savo vaikų dar vieną globoja, taip pat aktyviam Rubelninkų bendruomenės pirmininkui Ryčiui Kajėnui.

Parapijiečius pasveikinęs Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius ir pasidžiaugęs šventėje gausėjančiu jaunimo būriu, visų šventėje dalyvavusių kolektyvų vadovams įteikė Padėkos raštus ir dovanų.

„Ceikinskus“ pasveikino ir iš kito renginio (todėl vėliau) atvykęs rajono meras Henrikas Šiaudinis, kuris, kaip žinia, yra šio krašto žmogus.

Po trumpos oficialiosios dalies toliau šėliojo pasiutvakaris. Grojo ir dainavo Utenos r. Sudeikių liaudiškos muzikos kapela „Seliavytė“ (vad. A. Dikmonienė), temperamentingų lenkiškų melodijų atvežė seni draugai iš Sužionių (Vilniaus r.) – kapela „Swentojanska“ (vad. J. Špakovas), lietuviškumo dvasia sklandė, muzikuojant Švenčionių kultūros namų liaudiškos muzikos kapelai „Kaimynai“ (vad. R. Ankėnas), iš „dūšios“ savo publikai griežė ir dainavo Ignalinos krašto jaunimo kapela „Keiziukai“ (vad. R. Mudinaitė), Ceikinių folkloro ansamblis „Babutės kuperkas“ ir šaunioji jo pasakorė Janina Tuskenienė. Pasiutvakarį „užraukė“ Didžiasalio kultūros namų kapela su Zose (vadove Valentina Sinkevič) priešakyje, savo pasakojimais privertusi publiką ir juoko ašarų nuo skruostų nubraukti. Koncerto metu šmaikštų pasakojimą apie Mielagėnų miestelio vardo kilmę paporino mielagėniškis pasakorius Kęstutis Egidijus Urbonavičius.

Šventės dalyviai, atsisveikinę iki tryliktojo „Kaimynų pasiutvakario“, dar kurį laiką bendravo tradicinėje vakaronėje.

Autoriaus nuotr.