Skip to content

Dūzgė Stripeikiai: vėl uliojo bitelės, bitinai ir jų bičiuliai

Viena magiškiausių vasaros pabaigos švenčių Ignalinos krašte – Medkopio šventė Stripeikių bitininkystės muziejuje. Atvykęs čia pasijunti lyg filme – stebi, kaip viskas plaukia pro tave: minios žmonių, svaiginančios muzikos garsai, įmantrūs, besimaišantys verdamų žolelių ir medaus  kvapai, kurie susipina su įkaitusio metalo prieskoniu, taip pat malonus šurmulys, panašus į dūzgiančio avilio… 

Rugpjūčio 15 d. Stripeikiuose rinkosi bitininkai, magijos mėgėjai, amatininkai, keistumu paslaptingi bičiuliai, politikai ir šiaip smalsuoliai – niekur nenukrypta į šalį. Atvykusius iškart pasitiko amatininkų turgelis. Norintys galėjo įsigyti įvairiausių skonių medaus ir kitų bičių produktų, bičių mylėtojus simbolizuojančios atributikos iš medžio, vaško ir stiklo, žolelių, prieskonių, avies sūrio, giros, naminių ledų ir kitokių skanėstų.

Pasileidus Stripeikių alėjomis, laukė vienas už kitą įdomesni kiemeliai – dirbtuvės, kur kiekvienas galėjo sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Čia veikė ir kalvystės meno kiemelis, molio dirbinių dirbtuvės, audimo, lino papuošalų gamybos, puokščių rišimo iš natūralių medžiagų paskaitėlės. O ant kalno, vaikų žaidimų aikštelės prieigose kvepėjo VSAT Ignalinos rinktinės komandos dalijama kareiviška grikių košė su spirgučiais. Bene keisčiausia ir dar mums niekada nematyta magijos ir užkalbėjimų trobelė, kur dirbo etnologė Rita Balkutė. Na, trobelė tai matyta, bet kas joje vyko… Tiesa, prieš tai etnologė skaitė įdomią paskaitą apie lietuvių užkalbėjimus ir garsiąsias užkalbėtojas bei pristatė filmą „Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą“. Aišku viena, kad net ir pats nekalčiausias noras – kad vyras nesmurtautų prieš moterį ir vaikus – gali sukelti labai skaudžiai netikėtų pasekmių. Mat mes nepagalvojame, kad tarkime, tokiam norui išpildyti Kūrėjas, išsprendęs lygtį, teturi vieną išeitį – smurtautojo mirtį. Kitais atvejais, galbūt, būtų jo atsivertimas, bet ten, kur nėra jokio potencialo stebuklui, stebuklo nepadarys nei užkalbėtojos, nei Kūrėjas, nei pati žmona… 

Įdomių paskaitų ciklas tęsėsi sutartinių valanda, pristatant filmą „Švenčionių krašto sutartinės. Trys kartos“ bei VDU folkloro ansamblio „Linago“ atliekamomis sutartinėmis šalia Bičių Austėjos aukuro. 

Nutilus muzikai ir dainoms, nuo kalno, gražia eisena su duona ir ugnimi nuo kalno link aukuro atėjo visi šventės dalyviai. Bičiulių suėjimo „reguliuotoja“ – žinoma tautosakininkė, etnologė, žurnalistė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė leido visiems mintimis nukeliauti bičių dievybių takais, primindama senąsias tradicijas ir padėdama įtaigiais pasakojimais. Jos žodžius lydėjo to paties ansamblio „Linago“ teatralizuotos aukojimo apeigos.

Nusilenkę bičių dievams, bičiuliai rinkosi muziejaus amfiteatre. Kaip ir dera – šeimininkai Danutė ir Gedas bičiuliškiausius bičiulius tinkamai pasitiko – kiekvieno pakviestojo lūpas patepdami medumi. Padėkoję, palinkėję ir pasidžiaugę vieni kitais, drauge susikibo į bičiulišką ratą ir pasižadėjo būti bičiuliais amžinai. 

Į šokių ir dainų sūkurį įtraukė Panevėžio miesto folkloro ansamblio „Raskila“. Neišdildomą magišką įspūdį paliko Veronikos Povilionienės, Petro Vyšniausko ir draugų koncertas. Romantikos skraiste Stripeikius apgobė grupės „Arbata“ kūriniai. 

Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Algirdas Skirkevičius džiaugėsi šiuolaikiškai ir patraukliai atgimusiu Bitininkystės muziejumi, bet dar labiau gyrė naujomis spalvomis nušvitusį patrauklų ir šiuolaikišką muziejaus „turinį“ ir juo besirūpinančią administratorę Danutę Indrašienę. LBS prezidentas ta proga įteikė muziejaus „kūno ir sielos“ kūrėjams Gedui Kukaknauskui, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktoriui ir D. Indrašienei dovanų. 

Ar buvo gera ir smagu? Dar daugiau. Nes  buvo magiška, stipru, skoninga, stilinga, o kartu ir labai profesionalu. Toldamas nuo Stripeikių, jauteisi ypatingai pakylėtai, lyg iškilmingai gavęs koncentruotų žinių skrynią, karūną ant galvos ir teisę vadintis bičiuliu, o ant lūpų tebejautei tikro medaus skonį, jautei paliktų bičiulių kvapą…

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje