Skip to content

Bažnyčioje rastas „lobis“ ne toks vertingas, kaip jo radimo aplinkybės

Lina RAGINYTĖ

„Įdomu, kodėl redakcija tyli ir nieko neparašo apie lobį? Gal visi pasidalijo? O gal ir nuo jūsų nuslėptas šis faktas?“, – taip pokalbį telefonu pradėjo skambinęs vyrukas „Eilinis1“. Skambėjo kaip iš fantastinio kino filmo, tačiau išklausiusi žmogų iki galo supratau, kad tiesos jo žodžiuose turėtų būti, juolab, kad tą pačią akimirką prisijungusi prie skambinančiojo įvardinto socialinio tinklapio „Facebook“ paskyros, pamačiau skambinančiojo žodžius patvirtinančias fotografijas. Tad, ar išties mūsų krašte rastas lobis, apie kurį nutylėta?

Kazitiškis – kaip Tvin Pyksas?

Dar praėjusį pavasarį rašėme, kad labai mįslingai kilęs gaisras stipriai nuniokojo Kazitiškio Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčią. Vėliau rašėme, kaip intensyviai vyksta bažnyčios restauravimo darbai. Regis, belieka džiaugtis, didžiuotis ir laukti pabaigtuvių. Bet kas paneigs, kad Kazitiškis nėra apgobtas kažkokia mistinių sutapimų skraiste? Kažkas vis miglota, paslaptinga… neaiškios gaisro aplinkybės, suskaldyta bendruomenė į ypatinguosius ir šiaip gyventojus, iš bažnyčios kone „išvarytas“ kunigas, o jo „pareigas eina“ vietos bendruomenės narė. Karalystė karalystėje be karūnuotų karalių?

Šįkart ir vėl užkliuvo tie patys herojai, toje pačioje bažnyčioje. Į redakciją skambinusiojo teigimu, rugpjūčio pradžioje darbininkai, lupę grindis prie altoriaus, aptiko radinį, kurį pavadinsime „lobiu“. Vyruko teigimu, buvo rastos dvi maldaknygės ir 15 monetų: iš jų 6 auksinės, o kitos – paprasto metalo. „Lobį“ radęs vyrukas iškart nunešė tai vietiniam „pulkininkui“. Jiems besikalbant kabinete, pasirodė ir „komendantė“, kuri tuoj pat dvi senąsias biblijas už 20 eurų nupirko iš radusiojo, o monetas „pulkininkas“ su radėju, sako, pasidalijo.

Šios informacijos vedina nuskubėjau į Kazitiškį. „Lobio“ radėjo – „eilinio 2“ – negalėjau pagauti, o vėliau, po pokalbio su įvairiais paslaptingojo miestelio gyventojais, paskambinus jam telefonu, „eilinis 2“, matyt, gavęs informacijos, kad yra ieškomas, pasakė, kad tai – ne jis, o aš sumaišiau telefono numerį. Būna ir taip. Tik įdomu tai, kad šis vyrukas iš pradžių gana drąsiai skelbė apie „lobį“ ir „facebook“ paskyroje buvo įdėjęs viso radinio foto, o štai dabar staiga viskas dingo. Mįslinga?

Keliai veda į…

Taigi, pakalbinau ir istorijos „pulkininką“ su „komendante“. Kaip ir reikėjo tikėtis, per 5 min. buvo susiorientuota, kokiu tikslu atėjau, ir man nepradėjus nieko sakyti, suskubta tirštinti spalvas. „Oi, kaip tik vakar gavau skambutį iš Ignalinos, kad radau 1000 auksinių monetų – visą puodą. Atvažiavai monetų paskaičiuot?“, – pasakoti pradėjo „pulkininkas“. O jam iš paskos antrino „komendantė“: „Nesąmonė. Pletkai. Tik mes vieni dirbam. Kiti nieko nedaro, o tik pletkais užsiima. Niekam nesiteisinsime. Nieko nesakysim.“ Tačiau tuoj pat buvo numatyta darbų bažnyčioje pabaiga ir juos vainikuosiantis renginys – rugsėjo 25 d. Pakviesti atvykti ir sužinoti staigmeną. Dar, tiesa, pridurta, kad tas radinys bus šventės „vinis“.

Į judviejų šou įsitraukiau ir aš: „Gal jūs kartais, – sakau, – pamiršote, kad mes čia kalbam apie visuomeninės paskirties objektą – bažnyčią ir joje rastą bažnyčios turtą – nesvarbu, kokios jis vertės, o ne apie žaidimą su vaikais tarp savo šeimos narių. Kokios gali būti paslaptys, staigmenos ir lėkšti juokeliai?“ Mačiau, kaip pašnekovai nervinosi – taip jau būna, kai reikia kažką nutylėti. Ir prisiminiau seną istoriją, kaip tame pačiame Kazitiškyje, buvusioje bendrovėje, buvo rastas seifas su neįtikėtinai didele suma SSRS ir jau naujosios Rusijos rublių. Deja, tuo metu jau nebeturėjusių vertės (negaliojusių), todėl apie juos žurnalistai buvo informuoti. Matyt, Kazitiškiui uždėtas Kūrėjo spaudas su tam tikra misija.

Dar vienas liudininkas

Nuskubėjau į bažnyčią. Čia dirbo keli vyrukai iš UAB „Meleksas“ ir pora vietos gyventojų, dirbančių pagal Darbo biržos paskyrimus. Vienas jų – „eilinis 3“ turėjo ir trečiąją versiją. „Mes lupome prie altoriaus grindis. Jokio „lobio“ ten nebuvo. Šlavėm krūvas šiukšlių ir tiek, o kadangi buvo sudegę grindys, tai apačioje radome padrikai išmėtytas dvi biblijas (viena – lotynų kalba, 1884 m., kita – lenkų), kažkokių informacinių knygelių ir primėtytų monetų. Dvi iš 15-os pasiėmiau aš, o kitos – surūdiję ir bevertės liko pas „eilinį 2“.

Ir vis dėlto, sulipdyti istorijos į vientisą tekstą man nepavyko, nes visų liudininkų pasakojimai skiriasi. Aišku viena – kažkas nutylima, o ir pagarbos tiek visuomenei, tiek savai bendruomenei labai stipriai stokojama. Apie radinį iš MI sužinojo ir klebonas Sigitas Grigas. Šis neteko žado. „Nebežinau, nei ką pasakyti. Viskas nuo pat pradžios daroma kunigui už akių. Arkivyskupijos sprendimu, esu paskirtas tarnauti šioje parapijoje. Tik, kaip suprantu, kažkam tas sprendimas yra bevertis ir tas kažkas bažnyčią laiko savo, o ne visos religinės bendruomenės nuosavybe, veikia slapta. Kalbant apie radinį, apskritai nebeturiu žodžių – nuslėpti nuo kunigo, nuo bendruomenės ir nuo visuomenės! Juk tai – nusikaltimas, vagystė, pasisavinimas. Panašu, kad vienintelis kelias – policija. Teks rašyti pareiškimą ir tegul viską nuodugniai ištiria kriminalinės policijos pareigūnai“, – sukrėstas žinios kalbėjo S. Grigas.

Ką daryti radus lobį ir kas yra lobis?

Pagal LR Civilinį kodeksą, radinys yra pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas (CK 4.62 str. 1 d.). Jei rasto daikto savininkas aiškus, radusiajam kyla pareiga grąžinti jį teisėtam savininkui. Priešingu atveju radėjas nebus laikomas sąžiningai įgijusiu daiktą ir tikrasis daikto savininkas galės pareikšti radusiajam ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. 

Kas yra lobis? Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Jei lobį asmuo rado jam pačiam priklausančiame žemės sklype ar kokiame nors kitame daikte, rasti pinigai ar kiti vertingi daiktai tampa jo nuosavybe. Nors svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte lobio ieškoti draudžiama, gali pasitaikyti atvejų, kad lobis atsitiktinai randamas kitam asmeniui priklausančioje žemėje ar daikte. Tokiu atveju radėjas turi teisė į ketvirtadalį lobio vertės, o likusi dalis tenka daikto ar žemės sklypo, kur lobis buvo paslėptas, savininkui. Pastarasis ir radėjas gali susitarti ir kitaip, tik svarbu žinoti tai, kad toks susitarimas turi būti rašytinis. Tokia pati taisyklė taikoma ir tada, kai radėjas turėjo išankstinį daikto, kuriame bus ieškoma, savininko leidimą ieškoti lobio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lobį radęs asmuo neįgyja teisės į jį ar jo dalį, jei vertybių kasimas arba ieškojimas priklauso tarnybinėms jo pareigoms. Gali atsitiki ir taip, kad rastas lobis turi ypatingą kultūrinę, istorinę ar archeologinę vertę. Tokiu atveju jis pagal įstatymą gali būti paimamas visuomenės poreikiams, bet asmenims, turintiems teisę į visą lobį ar jo dalį, turi būti teisingai atlyginama. Dėl atlyginimo dydžio tariamasi, o nepavykus susitarti, konkretų dydį nustato teismas. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje