Šiemet Palūšei „stuktelėjo“ 365-eri. Ta proga Lūšiai vėl pražydo baltomis jachtų burėmis – jau šeštąjį kartą, nepraleidžiant nė vienerių metų.  Lūšių regatos data pripratino visus prie konkretaus laiko – jai rengti prigijo pirmasis rugpjūčio savaitgalis. Šiemet pirmąkart šiai vėjo ir vandens fiestai pabandė trukdyti prasti orai, tačiau nesėkmingai. Ir iš ežero sklindanti žvarba, ir vis prakiūrantis dangus publikos būrio paežerėje ženkliai nepraretino, abi dienas, kaip niekad, žmonių netrūko.

Aplink kamuolį

Šventinė sumaištis nuo ryto prasidėjo pietinėje Lūšių pakrantėje, kur vietos bendruomenės įrengtame sporto aikštyne vyko krepšinio ir tinklinio turnyras. Krepšinio (3×3) varžytuvėse dalyvavo 8 komandos, finale susitiko „Nevietiniai“ ir „Sakalai“. Rezultatu 13:10 nugalėjo „Sakalai“, tapę turnyro nugalėtojais. Trečiąją vietą išplėšė komanda, pasivadinusi „Pavadinimas“.

Tinklinio turnyre rungtyniavo net 17 komandų. Po visą dieną vykusių kovų finale susitiko „Burundukai“ ir „Leta“. Nugalėjo pirmieji, trečioje vietoje liko „Tėvo vaikai“.

Po burėmis

Šiemet po jomis Lūšiuose susirinko 34 buriuotojai iš Panevėžio, Kauno, Kėdainių, Vilniaus, Biržų, Neringos, Širvintų. Ir žinoma Ignalinos (jai ne pirmus metus atstovavo Vidas Mačiulis) bei Palūšės (atstovai Juozas ir Mindaugas Bečeliai). Įspūdingos buriuotojų amžiaus „žirklės“ – nuo šešiamečio Davido Mažeikos (kuris, pasak jo senelio Juozo Bečelio, anksčiau išmoko buriuoti nei kalbėti) iki 74-erių Petro Bartkevičiaus, plaukusio su burlente, kurios klasė dalyvavo dar 1980 m. Olimpinėse žaidynėse. Ne kartą šventės metu buvo pasakyta, kad šiemet Palūšės regata tapo tarptautine. Ją į šią kategoriją kilstelėjo vienas regatos dalyvis iš užsienio – olandas Tjerdas. Kaip neoficialios regatos viešnios, Palūšėje dalyvavo Lietuvos buriuotojos Gintarės Volungevičiūtės-Scheidt, kuri Rio de Žaneiro Olimpinių žaidynių atidaryme nešė mūsų trispalvę, motina Elvyra su Gintarės sūnumi Luku. Ponia Elvyra pažadėjo, kad kitose regatose Palūšėje apsilankys ir gal po bure su vėju susigrums ir pati Gintarė.

Buriuotojų šūkis „Vėjo, vėjo!“ šiemet nebuvo itin aktualus, nes vėjo buvo tiek, kad neretai burės labiau paklusdavo jam nei buriuotojo raumenims. Todėl buvo ne tik gražios sportinės kovos Lūšių bangose, bet ir virtinė kritimų, virtimų, maudynių. Tačiau toks oras, pasak komandoro Jono Rozio, buriuotojams yra tiesiog puikus, tarsi dovana. Kiekvienas virtimas bangose – ir adrenalino dozė, ir charakterio grūdinimas, ir vieta gražiam riteriškam poelgiui. Apdovanojimų ceremonijoje trys buriuotojai buvo apdovanoti būtent už tai, kad padėjo kritusiems varžovams padėjo atsikelti.

Drakonų kovos

Šiemet pirmąkart Palūšės regatoje surengtos drakonų valčių varžybos. Atvyko net 8 ekipažai, iš kurių du atstovavo Palūšei („Ant bangos“ ir „Palūšės drakonai“), o kiti šeši buvo iš Visagino: „Afroditės“, „Gailestingosios seserys“, „Atomas“, „Vikingai“, „Aksa“ ir „Turbomamos“.  Drakonų valtys – ilgi laivai, kuriuose sėdi 10 arba 20 ekipažo narių. Be irkluotojų kiekvienoje valtyje yra vairininkas ir priekyje sėdintis ir būgną į taktą mušantis ekipažo dalyvis. Kad visos irklų poros irtųsi tvarkingai ir vienu mostu. Valčių priekį puošia didelė drakono galva, galą – jo uodega. Visaginiečiai dabar laikomi vienais stipriausių šios valčių klasės irkluotojais Lietuvoje. Šias lenktynes papuošė ne tik patys laivai, bet ir išradingi kai kurių visaginiečių komandų kostiumai. „Afroditės“ buvo apsirengusios Senovės Graikijos rubais, „Gailestingosios seserys“ – medicinos seselių kostiumais ir pan.

Varžybos vyko poromis. Atskirai varžėsi vyrų ir moterų ekipažai. Finale tarp vyrų laimėjo „Vikingai“ (prieš „Atomą“), o tarp moterų – „Afroditės“ prieš „Turbomamas“. Ir čia neapseita be olimpinio niuanso. „Afrodičių“ komandoje irklavo Londono olimpinių žaidynių vicečempiono Jevgenijaus Šuklino mama.

Varžybos buvo tokios įtemptos, kad viename pusfinalyje nugalėtoją lėmė tik fotofinišas. Juo tapo šių eilučių autoriaus sėkmingai padarytas kadras, kuriame aiškiai matoma, kad laimėtojas varžovą finiše aplenkė vos 40 cm. 

Linksmoji regata

Ji visada sutraukia daugiausia žiūrovų, pažeria gausiausiais rieškučias emocijų. Gal ir dėl prasto oro, šiemet į šią karnavalinę regatą atsiyrė tik keturi ekipažai. Vienas, su juoda piratų vėliava, iškart iškrito, nes prieštaravo pagrindinei šio renginio nuostatai – buvo su varikliu. Tad dalyvavo trys. Solidi komisija, skirdama vietas, pirmiausia žiūrėjo ne į tai, kas pirmasis pasiekė finišą, o į išmonę ir įdėto darbo svorį, gaminant savo plaukimo priemonę. Tad pirmoji vieta be didesnių dvejonių atiteko „Gyvybės medžiui“. Šiame poilsio namų „Tiki Inn“ katamarane buvo visko – didžiulis gyvas ąžuolas su jame krepšiuose kabančiomis vištomis, degančiu fakelu ir kitokiais atributais. Katamarano kapitonė Audra paaiškino, kad jų kūrinyje yra visi Žemės pagrindiniai elementai – žemė, ugnis, medis ir vanduo. „Viskas, kas gyva, tegul gyvena“, – sakė Audra.

Antroji vieta paskirta vaikų ekipažui „Saldainiukas“, irklavusių saldainiu paverstą baidarę. Trečioji – „Baseinui“, nors patys prisistatė kaip komanda „Mes ne sutriai“.

Šiemet pirmąkart be kitų gausybės prizų, nugalėtojai gavo ir piniginį rėmėjų prizą, kurio suma neįvardinta. Leta Kalinauskaitė, kaip ir kasmet, apdovanojo jauniausią linksmosios regatos dalyvę iš „Saldainiuko“ komandos.

Ach, tos Lūšių laumės…

Nors įvairios varžybos kunkuliavo visą dieną jau nuo ryto, oficialus regatos atidarymas vyko tik pirmosios dienos pavakary. Kaip ir kasmet – teatralizuotas. Mat dar prieš 365-erius metus vienas Palūšės bernelis žvejys išplaukė į Lūšius žvejoti. Ir iki vidurnakčio negrįžo iš ežero, nors žinojo, kad po jo į ežero paviršių iš gelmių pakyla visos Lūšių laumės ir ką suranda, tą gyvai užkutena. Taip atsitiko ir šiam berneliui: pagavo, negyvai užkuteno ir pasakė, kad iš gelmių jis galės pakilti tik po 365-erių metų. Štai ta diena ir atėjo. Ir pataikyk tu man taip – prisikėlė skenduolis ir pataikė tiesiai į Palūšės šventę. Tad jis (Eimantas Ramanauskas) su laumėmis ir pradėjo visą kultūrinę programą, kuri jau tapo neatsiejama Palūšės regatos dalimi.

Palūšinius (taip vietinius vadino šviesios atminties kun. A. Ulickas) ir regatos dalyvius bei svečius pasveikino bendruomenės siela (variklis, širdis, katalizatorius, meldoniumas (dopingas, uždraustas preparatas, teikiantis jėgų) – kaip pavadinsi, nepervertinsi) Dalia Lapėnienė. Taip pat pasveikino Panevėžio jachtklubo komandoras J. Rozis, su šiltų sveikinimų puokštėmis atvyko rajono meras Henrikas Šiaudinis, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktorius Gedas Kukanauskas, vietos seniūnas Jonas Polito, Dysnos bendruomenės pirmininkė Jolanta Jurėnienė (atvyko su savo adjutantėmis ir valgomomis dovanomis). Jomis nuo debesies krašto (skraidyklės) vaikus apibėrė tautodailininkas, kalvis, lakūnas Raimundas Žievys. Iš aukštumos kiek neapskaičiavo ir saldainius pabėrė į pievą, tad vaikams į valias buvo darbo juos surasti.

Pernai metų regatos nugalėtojai, skambant Palūšės himnui, iškėlė regatos vėliavą. Į sceną buvo įnešta ir vėliava, pateiktas sertifikatas ir visiems paskleista informacija, kad Palūšė – 2017 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Tad prasideda naujas minčių, idėjų ir rūpesčių etapas.

Kultūros „tortas“

Prasidėjus koncertinei programai, pirmieji scenoje siautė svečiai iš Vilniaus Kirtimų kultūros centro – tautinių šokių ansamblis „Vilniaus pynimėlis“. Jo nariai ne tik dainavo ir šoko patys, bet kvietė ir publiką tą daryti, tad šoko ne vien paprasti mirtingieji, bet ir politikai, dabar, prieš rikimus gausiai dalyvaujantys visuose tautos suėjimuose. Šoko, trypė, net paplūdimio dirvonas drebėjo.

Po vilniečių pasirodymo prasidėjo kapelų varžytuvės. Šįkart vienas kitam iššūkį metė Raguvos kapelija „Kukalis“ (vad. H. Balčiūnas, Panevėžio r.) ir Ceikinių „Keiziai“ (vad. M. Dikmonienė). Malonaus triukšmo buvo daug (ir trankių melodijų ir garsių plojimų), o nugalėjo, kaip visada, draugystė, nes abi kapelos ne iš kelmo spirtos, abi viena kitos vertos… Nors, žinoma, dūšia labiau linksta link savų, keiziškių. Juolab, kad jie be įprastų kapeloms dainų muzikuoja ir kitaip. Dainuoja populiarius estradinius šlagerius.

Artėjant Romo Dambrausko koncertui, Lūšiai pasišiaušė (beje, ar žinote, kad Lūšių vardas kilęs visai ne nuo plėšrių miško kačių – lūšių, o nuo seno, jau nevartojamo lietuviško žodžio lūšus – piktas, pasišiaušęs), užkriokė vėjas, su nauju azartu prapliupo lietus. Tačiau niekam nieko šios gamtos užgaidos nesugadino. Žiūrovai kantriai sėdėjo, plojo, žiūrėjo. Tik vargšui dainininkui Romui kiek nepasisekė – vieną jo šoną lietus išskalbė. Suirzęs oras neišbaidė ir bardų vakaro, kaip ir žiūrovų, jų besiklausiusių.

Antroji diena

Sekmadienio rytas prasidėjo šv. Mišiomis Palūšės bažnyčioje, vėliau pradėta rinktis paplūdimyje, šventės vietoje. Vėl dėkota visiems, rengusiems šią šventę. Gražių žodžių kišenėje pagalbininkams neieškojo nei Dalia, nei seniūnas Jonas. Nors bendruomenės narių daug, paprastai dauguma jų vien statistiniai, o aktyvių, kurie visada pasiruošę padėti ir padeda – tik saujelė. Taip yra visose bendruomenėse.

Kiekvienoje Ignalinos seniūnijos kaimo šventėje visada pagerbiami ir apdovanojami vyriausieji ir jauniausieji to kaimo gyventojai. Ne išimtis buvo ir Palūšėje. Apvalius 80-ties metų jubiliejus šiemet mini Bronė Kriaučiūnienė, Vytautas Gudelis ir Povilas Survila, 85-erių sukaktis – Zofija Kurtinaitienė ir Marytė Karlytė. Deja, šventėje dėl sveikatos ar kitų priežasčių dalyvavo tik B. Kriaučiūnienė, dabar gyvenanti Meironyse.

Po šių pagarbos žilai galvai reveransų, Palūšė aidėjo nuo kylančios scenos žvaigždės (nors ji dar moksleivė), palūšietės Simonos Skrebutėnaitės balso. Ji sulaukė išskirtinių publikos plojimų, gėlių ir pagarbos. D. Lapėnienė patikino, kad Simona bus 2017 m. Mažosios kultūros sostinės veidas.

Palūšės regata baigėsi vėliavos nuleidimu ir bendra visų jos dalyvių nuotrauka. Atsisveikinta iki kitų metų, nors buriuotojams ši regata ne paskutinė ir šiemet, visi po trijų savaičių buvo pakviesti į Ukmergę.

Autoriaus nuotr.