Skip to content

Jei maži – tai ir nereikšmingi?

Lina RAGINYTĖ

Kas mums atsitiko? Kodėl mes taip  nekenčiame vienas kito, kad čia pat žvilgsniu galėtume išguldyti visą armiją, regis, niekuo dėtų žmonių. Vien todėl, kad jie tiesiog yra, o ne todėl, kad padarė kažką baisaus. Mes nekenčiame tik dėl to, kad nekęstume. Mums nebereikia priežasties. Mes esą meldžiamės visi drauge, bet geriau įsižiūrėję, pamatytume iš mūsų ausų besiverčiančius įsiūčio garus. Kodėl siuntame? Šiaip. Nes tai tapo normali mūsų būsena – nekęsti ir jausti pagiežą. Ar būtų įmanoma nors kartelį pagalvoti apie kitą, o ne apie save.  O jei imtume ir atsisakytume duonos riekės dėl einančio  anapus gatvės žmogaus? Sakysite, kad  rugsėjo 1-osios saulės užtemimams veikia mano psichiką? Galbūt ir veikia, jei manote, kad tautos, žmonijos išlikimo klausimas tėra pavienių keistuolių, o ne tos pačios žmonijos reikalas.

Medžiotojų klausimėlis

Anądien užsuko sunerimę „Didžiagirio“ medžiotojai. „Dar norėtume pagyventi ir pamedžioti, bet panašu, kad mūsų visų, Dievo kūrinių, namai – gamta, tapo tik nesąžiningų ūkininkų (ne visų) pasipelnymo šaltiniu. Tuoj sėdėsime daugiabučio narvelyje ir bijosime iškišti nosį, kaip, beje, ir žvėrys jau bijo išlįsti iš savo guolio“, – skundėsi medžiotojai.

Rugpjūčio 13 d. pavakarę atvažiavo medžiotojai prie  bokštelio, esančio pamiškėje Maksimonių kaimo apylinkėse,  norėdami palūkuriuoti žvėrelių ir šiaip pabūti gryname ore. Nepatiko medžiotojams, kad tada vienas vietos ūkininkas purškė  laukus chemikalais. Puikiai žinodami, kas ir dėl ko vyksta, medžiotojai sėdėjo bokštelyje dvi valandas, daugiau neištvėrė – ore tebetvyrojo kvėpavimo takus dirginantis kvapas, žvėrims jis turbūt taip pat nebuvo malonus, todėl nesirodė, o  įsiskaudėjus galvai,  teko palikti gamtos prieglobstį ir keliauti namo. Bet medžiotojų nuostabai – tas pats laukas, kurį nupurškė rugpjūčio 13 d., rugpjūčio 14 d. jau buvo nukultas. Į redakciją užsukę medžiotojai teiravosi, kas gali jiems paaiškinti, kas vyksta. Per naktį chemikalai juk niekur nedingo –  ryte tvarkingai su grūdais iškeliavo į sandėlius, o iš ten – į kepyklas ir ant mūsų stalo. Nuodykitės į sveikatą! Dar tie patys vyrai domėjosi, kaip paaikinti,  kad Gilūtų kaimo apylinkėse vieno ūkininko grūdai jau daugiau nei savaitę stovi supilti į krūvą lauke, pridengti plėvele ir nedega. Ankstesniais laikais šiam derliui jau būtų buvęs „galas“. Kuo jie „impregnuoti“, kad nebevyksta natūralūs procesai?

Brangūs medžiotojai, vargu ar bereikia stebėtis, kad grūdai nebegenda. Vystėmės, plėtėmės ir taip išsivystėme, kad gal net dešimtmečius po mirties mūsų kūnai nebeges. Siekėme nemirtingumo? Turime jį! Juk po 30 metų iškasti palaikai atrodo taip, lyg būtų palaidoti prieš savaitę. O štai su sielomis „nebesusidorojame“. Jos pradeda pūti dar nespėjusios subręsti. Tokia štai civilizacijos išauginto godumo ir puikybės kaina. Tas pas ir su grūdais. Turime lyg ir puikų derlių, o „turinio“, t. y. maisto, nėra.

Specialisto komentaras

Medžiotojų nuogąstavimus paprašėme pakomentuoti Ignalinos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistės Sigutės VALUTKEVIČIENĖS.

„Taip jau sutvertas žmogus – bijoti. O kaip žinia – mes bijome to, ko nežinome ir nesuprantame. Kalbant apie šį konkretų atvejį,  niekaip nesuprantu jo prasmės. Koks ūkininkas gali išmesti brangiai kainuojančius chemikalus vėjais? Juk ūkininkai purškia laukus gerokai prieš kūlimą, t. y. prieš 14 dienų, kad tas chemikalas realiai suveiktų, tolygiai išdžiovintų  augalus. Darbams naudojami chemikalai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra glifosatas. Kaip cheminė medžiaga, ji jungiasi su chlorofilu ir keliauja į augalo šaknis. Jas išdžiovina ir augalas žūsta. Kuo didesnė lapija, tuo geriau šis preparatas veikia, bet, kaip minėjau, tam reikia 14 dienų. Ant grūdo cheminių medžiagų nelieka. Belieka klausimas – ar tikrai minėtas ūkininkas naudojo šiuos, o ne kokius nors nelegalius ir mums nežinomus chemikalus?

Pats glifosatas, kaip chemikalas, žmogui yra nuodingas, kaip ir benzinas ar koks nors acetonas – išgersi puodelį – pasekmės neprognozuojamos, bet   kiekvienam preparatui yra skirta naudojimo instrukcija, kuria ir reikia vadovautis. Preparatai turi būti naudojami laikantis instrukcijos, dozių ir niekas nenukentės. Ūkininkų augalų priežiūros ir purškimų mes nekontroliuojame, tačiau, reikalui esant, imame mėginius ir laboratorijoje ištiriame. Kiekvienais metais pasirinktinai ir pagal skundus tikriname įvairių sričių ūkininkus, bei jų auginamą ar gaminamą produkciją“, – sako Sigutė Valutkevičienė.

Purškimus ir su augalais susijusios informacijos srautus kontroliuoja Regioninių augalų apsaugos produktų kontrolės Augalų apsaugos inspektorius Mečislovas Bučelis, tel. 8 618 66048.

Išvada

Žmogus turi protą ir galimybę mąstyti, svarstyti ir rinktis. Reikia priimti informaciją ir ją analizuoti, o ne aklai ja vadovautis. ES liepė, ES nurodė, ES leido… o po pusmečio ta pati ES uždraudė, pakeitė, sumažino. Kol jie keičia, svarsto ir vilkina, o vilkina, dažniausiai šalių, ypač Lietuvos, vadovybė, prieš pateikdama (o kartais ir pakeisdama) atstovaujamos tautos nuomonę ir pageidavimus, žmonijai ir planetai daroma negrįžtama žala. Juk tas pats buvo ir dėl laiko kaitaliojimo rudenį bei pavasarį. Europos parlamentas kelis kartus siuntė mūsų vyriausybei užklausą šiuo klausimu. Ir nors tauta prašė nebekaitalioti laiko, mūsų vyriausybė taip nemanė, bet  kalta liko ES, nes jie, negavę aiškių pageidavimų ir argumentų, nematė poreikio atšaukti ar pakeisti sprendimą dėl laikrodžio rodyklių sukiojimo du kartus per metus.

Jei jau tas glifosatas – „mirties rūkas“, kuriuo apgobiami tūkstančiai hektarų žemės, atsiranda iš niekur ir pranyksta į niekur, tai kodėl jo randama absoliučiai visų žmonių, net ir gyvenančių mieste ir nieko bendro su ūkininkavimu neturinčių, organizme. Kokiu būdu jis ten patenka? Dėl itin plataus glifosato naudojimo negalime būti tikri, kad jo nėra mūsų maiste, geriamajame vandenyje, aplinkoje, kurioje gyvename. Glifosato aptikimas yra gana sudėtingas ir tai įmanoma tik keliose specializuotose laboratorijose. Dirvožemyje glifosatas yra stipriai absorbuojamas ir susaistomas dirvožemio dalelėmis. Jis slopina naudingų bakterijų veiklą ir sunaikina dumblius, todėl pasėliuose vis dažniau pasitaiko fitopatogeninių grybelių, kurie išskiria ir žmogui nuodingus mikotoksinus. Be to, glifosatas gali sukelti mikroelementų, ypač mangano, deficitą ir todėl augalai tampa neatsparūs ligoms. Panašus procesas vyksta žmonių ir gyvūnų virškinamajame trakte. Tam tikromis aplinkybėmis glifosatas daro neigiamą įtaką žarnyno mikroflorai. Pirmieji tyrimai atskleidė – glifosatas gali sukelti ilgalaikių pasekmių sveikatai. Ši medžiaga taip pat susijusi tiek su žmonių, tiek su gyvūnų nevaisingumu ir embriono išsigimimais. Be to, įtariama, kad glifosatas padidina limfmazgių vėžio riziką, gali paskatinti odos auglių vystymąsi. Nuo tada, kai glifosatas tapo kasdieniniu mūsų „maistu“, kiekvienas žmogus gyvena tarsi ant laiko bombos, kurią aktyvuoja  stresas ar nesubalansuota, bloga mityba.

Taigi, kažkodėl manau, kad vieną dieną (jei sulauksime) išsiaiškinsime ir mes tikrąją nenuodingų nuodų – glifosato misiją šioje planetoje. O kol ES pati išsiaiškins, kas yra kas, kviečiu ir prašau ūkininkus, vardan mūsų ir jūsų vaikų, anūkų, negyventi šia diena, aklai nesivaikyti tik pelno ir bent keliais dešimtmečiais žvelgti pirmyn. Suprantu, kad jums nerūpi kaimynas ir net jūsų giminaitis, gal net nekenčiate jų šiaip sau, be jokios priežasties. Bet kas žino, ar tas pats grūdas, iš kurio jūs tikitės maksimalaus pelno, jūsų rankomis prisotintas chemikalais nepateks ir ant jūsų ar ant jūsų mylimų žmonių stalo.

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *