Vis ieškome gyvenimo prasmės. Klystame, graužiamės, klumpame – vėl stojamės. Blaškomės, nerasdami vidinės ramybės ir pasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu. Kai taip neramių abejonių kamuojamas jaunas žmogus ar tik į gyvenimą įžengęs jaunuolis – laikoma įprastu reiškiniu, o kai aštuntą dešimtį baigęs itin kūrybingai ir tikrai prasmingai gyvenimo metus dėliojęs vyras tebesvarsto apie gyvenimo prasmę – žiūrėdamas į jį suvoki, kad nieko šiame gyvenime nesupranti. „Saulutei pasislėpus  debesyje, žiūri į tolį ir plaukiančius debesis, o krūtinę kažin koks skausmas spaudžia, suka ratus nerimas – ką gi aš padariau šiame gyvenime, ar tikrai viską gerai padariau, o ką aš paliksiu po savęs… klausiau savęs: „Mindaugai, ar tu laimingas?“ – sako kažkada mano pačios Mielagėnų žentu pramintas ir iki šiol taip tebešaukiamas Mindaugas Milimavičius.

Kelyje tarp Bernotų ir Paliesiaus išsukęs iš kelio, už kelių šimtų metrų patenki į pasakiškai gražų Kikižerio kaimelį. Paskutinėje sodyboje mus pasitinka Aldona ir Mindaugas Milimavičiai. Kadangi važiavau ne viena – mane lydėjo mielagėniškė Aldona Černiauskienė – pakeliui sužinojau ir Kikižerio kaimelio, ir čia pat tyvuliuojančio ežero istoriją.

Išlipus iš automobilio apgaubė maloni, rudeniu alsuojanti šiluma, švelnus vėjelis, parlekiantis nuo ežero, ir padrąsinantys šeimininkų apkabinimai. Gidu pasivadinę Mindaugą, išėjome pasivaikščioti po 2,5 ha užimančią meno dirbinių galeriją po atviru dangumi. Milimavičių sodybą pavadinau galerija vien todėl, kad visa teritorija nuo įvažiavimo į namų valdą iki pat ežero yra Gamtos ir Milimavičių šeimos rankų darbas: keliai, įdubos, meistriškai iš po žolynų atidengtų 200 riedulių, dešimtys skulptūrų, keli tiltai, gėlynai, įspūdingi namai ir sendaikčių muziejus, vadinamas Senų daiktų palėpe.

„Kaip šiandien pamenu, kada atvažiavau čia pirmą kartą pasiprašyti Aldonos rankos pas jos tėvus. Tai buvo 1958-ieji. Atėjau prie Kikižerio, pagarbiai nusiprausiau rankas, veidą, būsima uošvienė padavė rankšluostį. Toks pasitempęs buvau, labai norėjau patikti ir įtikti mylimosios tėvams. Tuomet tokie laikai buvo. Žentai stengėsi dėl uošvių, darbus dirbdavo, šeimos žiūrėjo, kad tik viskas būt gerai. Mudu su Aldona gyvenome ir Šiauliuose, paskui persikėlėme į Vilnių, bet vis lankydavome tėvus Kikižeryje, na, o vėliau štai, jau gal kokių 15 ar 18 metų patys tapome mielagėniškiais“, – keliais žodžiais perbėga gyvenimą Mindaugas.

Augęs ant Merkio kranto ir kankinančiai sunkią vaikystę turėjęs Mindaugas dovanų iš Dievulio gavo išskirtinai jautrią, menišką širdį. Mirus tėvui, su mama ir seserimi atsikėlė gyventi pas senelius, kai jam tebuvo 10 metų. Prie stalo kaskart iš vieno indo valgydavo 12 žmonių – kam tekdavo, kam nelabai. Jauną berniuką jau tada skaudino mintis, kad esą jis valgo svetimą duoną. Būdamas 14-os labai džiaugėsi galįs stoti su vyrais vienodai prie darbo ir uždirbti duonos savo šeimai – mamai, seseriai ir sau.

Būdamas paauglys Mindaugas pradėjo piešti, režisuoti spektaklius, judinti kaimo bendruomenę įvairesniam užimtumui,  ne tik alkoholio gėrimui patvoryje. „Turėjau tokią mergaitę, kuri man tada patiko. Būdavo, skubu į pasimatymus ir nešuosi  parodyti jai savo piešinėlius,  tą stebuklą, kurį suraičiau popieriaus lape. Vaikinai išgėrinėdavo, o aš ne. jei būčiau gėręs, būčiau praleidęs malonumą pabūti ir pasišnekučiuoti su man patinkančia mergina. Tą aš sau leisdavau…“, – prisimena Mindaugas.

Grįžęs iš armijos, Mindaugas įstojo į Geležinkelių transporto technikumą. Tada sėdėdamas su draugu koridoriuje ant palangės pastebėjo dvi merginas. Viena iš jų buvo jo Aldutė, bet jis dar apie tai nežinojo. Pakerėtas jos šviesių garbanų  Mindaugas pasakė draugui, jei gyvenime sutiks tokią merginą kaip ši, „ženysis“. Šiedu kareiviškomis uniformomis apsirengę vaikinai tuo metu tegalėjo tik svajoti apie šaunias merginas. Bent jie patys taip manė.

Neilgai trukus, Aldona ir Mindaugas susitiko šokių aikštelėje… Vos vos metus ištvėrė – labai magėjo greičiau tapti šeima ir mėgautis kiekviena akimirka drauge. „Nežinau kokių jėgų stumiami mudu vienas kitą atradome, bet kai mudu susituokėme, aš pats sau pasakiau: „Jeigu man ir teks kad nors išsiskirti, tai aš žinosiu, kad aš vedžiau tą, kurios labai labai norėjau… visa kita nėra taip svarbu“, – atvirai prisipažino Mindaugas.

Vėliau šeimą papildė dvi dukros. Šeima iš Šiaulių persikėlė gyventi į Vilnių, O tada vėl sugalvojo pažongliruoti gyvenimu. Aldona baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, o Mindaugas – Dailės akademiją.

Žinomas dailininkas, skulptorius, muzikantas, šokėjas, poetas, nuostabus vyras, puikus tėvas ir pats geriausias draugas, patikimiausias, sąžiningiausias ir doriausias pilietis. Tai – apie Mindaugą. Kai paklausiau Aldonos, ar jos vyras žino, kas yra melas, na, ar jis apskritai supranta, kas tai yra – moteris nė trupučio nesutrikusi atsakė, kas šios Dievo „dovanos“ jis neturi. Mindaugas net ir labai prašomas nežinotų, kaip tai padaryti, kaip pameluoti.

Aldona, regis, nieko bendro neturinti su menu, bet galima ir suklysti. Ji 42-ejus metus dirbo Vilniaus miesto savivaldybės komunalinio ūkio valdyboje, paskui Vilniaus kapitalinėje statyboje. Paprasčiau kalbant, Aldona – Vilniaus miesto kūrėja. Būtent ji rūpinosi sostinės mikrorajonų statybomis, projektavimo darbais, administravimu. O smagiausia, kad tik gyvendama Mielagėnuose atskleidė paslaptį vyrui,  ji – dainuojanti.

Maždaug prieš 20 metų Aldona ir Mindaugas nusipirko tėvų namus, tiksliau Aldonos brolio ir sesers dalį perpirko, ir jiedu abu tapo Kikižerio dvaro šeimininkais. O kadaise šiuos namus statė Česlovas ir Anastazija Čepuliai. Čia be Aldonos gyveno ir Vitoldas bei Pranutė – dar dvi Čepulių atžalos.

Ėmęsi savaip pertvarkyti namus, Aldona ir Mindaugas sukūrė tikrą šedevrą: ir stato, ir šienauja ir sodina, ir pjauna abu. Abu jie ir ateities planus kuria. Virtuvėje-svetainėje, šeimos altoriuje sukabintos visos Milimavičių šeimos gyvenimo akimirkos. Viduryje – visos Čepulių šeimos didžiulė nuotrauka. Mindaugas pasakoja, kad būdavęs čia be žmonos, atsisėsdavęs už stalo pietauti ir kalbėdavęsis su iš nuotraukos žvelgiančiais tėvukais – juk čia jų statytas namas, jų rankomis dirbta žemė, sodintos obelys. Jie – tas daigelis, davęs pradžią šiems namams, dabar tvirtai įleidusiems šaknis ir sulapojusiems plačiai plačiai.

Tądien su Aldona Černiauskiene važiavome su tikslu – aplankyti sendaikčių muziejų – Senovinių daiktų palėpę. Senajame tvarte perdengė stogą, pakeitė stogo konstrukciją ir… ilgai svarstę Milimavičiai nutarė sunešti visus senus ir nebereikalingus daiktus bei šiaip susikaupusius daiktus. Susisteminus juos paaiškėjo, kad susidėjo kone visas muziejus. Pasklidus žiniai apie muziejų Mielagėnų apylinkėse, tuoj sujudo ir kiti. Sunešė kas ką galėjo… Ir štai šiandien jau laukiami lankytojai įdomių istorijų sukauptoje palėpėje. Savo paslaptis ir prisiminimus čia saugo ruginukės gaminimo aparatas, karo laikus menantis vokiečių šalmas ir gertuvė, ranka rašyti laiškai, maldaknygės, kaklaraiščiai, kraštiečių šventėje iššautų salvių šoviniai ir begalė kitų daiktų, turinčių savo istoriją. O prieš patekdami į palėpę, lankytojai turės reikalų su raganomis, kurių čia – ištisa kolekcija.

Pasisėdėję, pasivaišinę, pasiklausę Milimavičių dueto, vakarop atsisveikinome su Kikižeriu ir jos šeimininkais. Liūdna palikti jaukius namus ir mielus žmones, bet gera sužinojus atsakymą į klausimą – kur slypi gyvenimo prasmė. O jis toks paprastas – gyvenimo prasmė – padėti pakilti kitam, o didžiausia laimė – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sutikti tą, kuriam reikia tavo sparnų.

Autorės nuotr.