Jau bemaž pora metų vykdomas Neprofesionaliojo mokslo projektas, skirtas stambiųjų plėšrūnų (vilkų, lūšių ir lokių) apskaitai, palankiai sutiktas ir medžiotojų, ir jų oponentų. Iniciatyva žavisi užsienio šalių gamtosaugininkai, pripažįstama projekto vertė ir Lietuvoje, rezultatai tenkina šį projektą koordinuojančius Gamtos tyrimų centro mokslininkus. Kaip projekto sėkmės istorijoje dalyvauja, ar gali juo didžiuotis antrasis projekto partneris – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD)? Su žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ skaitytojais įžvalgomis dalinasi Eugenijus Tijušas, LMŽD pirmininko pavaduotojas.

Pasak vieno medžiotojų lyderio, nuolat kaupiami duomenys visada yra vertingi. Galime didžiuotis, kad bene vieninteliai Europoje turime gamtininkų ir medžiotojų sukauptą milžinišką apskaitų statistiką, esame vieni iš nedaugelio, turintys rejestre susistemintus ilgalaikius medžioklės trofėjų duomenis. Vykdomo projekto vertė – analogiška. Nuolatinis padėties fiksavimas yra naudingas gamtos mokslui, aplinkos ir medžioklės valdymui, svarbi ir rezultatų pristatymo visuomenėje reikšmė.

Kadangi projektas vykdomas drauge su mokslininkais, ne mėgėjiškai, gauti duomenys tampa svariais argumentais, kai reikia įrodyti ar apginti gamtosaugos ir medžioklės interesus valstybės institucijų koridoriuose ar viešuosiuose visuomenės disputuose, kurių nuolat kyla ir kils ateityje.

Mačiau, žinau, stebėjau, bet…

„Nors projektu džiaugiamės, tačiau yra ir susirūpinimą keliančių dalykų. Nors, anot mokslininkų, yra gražių rezultatų, bet medžiotojų iniciatyvos ir supratimo, kad bendrais tikslais reikia rūpintis – stinga. Sunku net paaiškinti, kodėl? Situacija, su kuria nuolat susiduriu bendraudamas su medžiotojais, tokia: „Mačiau, žinau, stebėjau“, o paklausus, ar atsiuntei anketą, dažniausias atsakymas – „Ne“. Klausi, kodėl? –„Ai tai…“. Artimiau pažįstamus paskatinu, įtikinu. Galų gale, nėra ko ir įtikinėti, nes kiekvienam viskas aišku, tereikia tik po to, kai „matė, žino, stebėjo“, paspausti kelis kompiuterio klavišus ir išsiųsti el. paštu atsakymus į 4 paprastus anketos klausimus“, – teigė medžiotojas.

Anot E. Tijušo, visi, kas domisi, puikai supranta, kad darbas vertinamas ir netgi rezultatus galime jau matyti, pvz., nustatant praėjusių metų vilkų medžioklės limitus. Nesiginčijant dėl to, ar limitas didelis ar mažas, tačiau sprendimas sumedžioti 60 individų nesulaukė tokio pasipriešinimo, koks būdavo anksčiau, kai, nustačius 30 vilkų limitą, kildavo didžiausias triukšmas: „Kas čia bus! Kodėl čia taip daug! Vilkų nebeliks!“ Apie tai, kad faktais paremti argumentai turi kitokį svorį – įrodinėti nereikia. Pagalvojus apie ateitį ir matant, kas dedasi su mūsų žiemomis, galime sulaukti ir tokios situacijos, kai kelis metus iš eilės nebus galima atlikti žvėrių apskaitos tradiciniais metodais. Tuomet mūsų surinktų duomenų vertė iš viso taps neįkainuojama.

Svarbus tęstinumas

Tai, kad Lietuvoje su vyraujančia medžiotojų pagalba vykdomas plėšrūnų apskaitos projektas, kad rezultatai labai vertingi, yra pristatoma įvairiuose tarptautiniuose gamtininkų forumuose, mokslininkų konferencijose. Visa tai svarbu ne tik dėl prestižo, bet ir galimybių bei interesų, kurių Lietuvos medžiotojai turi, kai susiduria su įvairiomis tarptautinių organizacijų direktyvomis, kurias privalu vykdyti. Įstatyminės sąlygos medžiotojams Europoje nėra visiškai identiškos. Kam gali būti įdomūs argumentai ir nuomonės medžiotojų organizacijos, apie kurią žinoma tik tiek, kad ji yra iš „kažkokios šalies Europos šiaurėje“. Tai, kad toje šalyje vykdomas unikalus, įdomus projektas – keičia tarptautinių medžioklės ir gamtosaugos institucijų valdytojų, mokslininkų požiūrį. Tada, galima tikėtis, kad mūsų balsą išgirs ir kitais, mums svarbiais klausimais.

Pasak E. Tijušo, labai svarbu, kad tie, kurie jau siunčia duomenis, yra tapę nuolatiniais korespondentais, šios veiklos nenutrauktų, nors žvėrys stebėti trumpu laiko intervalu, ar toje pačioje teritorijoje. Pasikartojantys faktai leidžia daryti išvadas, kur ir kada žvėrys laikosi, kur ir kada juda. Visa tai leidžia mokslininkas daryti išvadas apie visą populiaciją, o ne tik jos fragmentus ir elgseną tam tikru metu.

„Be abejo, nepradingsta ir tų apskaitų, kurias medžiotojai kasmet atlieka Aplinkos ministerijos pavedimu, vertė. Tačiau turint abiejų apskaitų duomenis galima daryti kur kas tikslesnes ir išsamesnes išvadas. Mažiau reikia veltis į neproduktyvias diskusijas „geras ar blogas žvėris yra vilkas“. Vilkų Lietuvoje buvo ir bus, tačiau visi turėtume būti suinteresuoti motyvuotu jų populiacijos valdymu“, – sakė medžiotojų vadovas.