Skip to content

Ažvinčiams – pusė tūkstančio metų

MI informacija

Šiame greit besikeičiančių vertybių pasaulyje stipria atrama kaimo intelektualiajam gyvenimui tampa kraštiečių klubai. Išeiviai į miestus pirmaisiais Nepriklausomybės metais turėjo daugiau laiko ir puikias galimybes naudotis istoriniais archyvais, organizuoti leidybinę, krašto reprezentavimo Lietuvoje ir bendrus vietos gyventojų bei „išeivijos“ sambūrių renginius. Jie ieškojo nišų, kuriose galėtų „parodyti“ savo krašto žmones sostinės renginiuose, aktyvino vietos bendruomenes istorinės atminties įamžinimo darbuose. Bendri darbai sutelkia, vietos bendruomenės tampa patrauklesnės ir dažniau lankomos, neleidžia sumiesčionėti išvykusiems, sustabarėti pasilikusiems. Vienas iš plačiai ir prasmingai veikiančių Utenos apskrities regione – Ažvinčių klubas. Dar „gūdžiais“ 1986 m. jo veikla Lietuvoje pradėjo ir bendruomenių kūrimosi bei sambūrių tradiciją.

Viskas prasidėjo nuo dainų ir vieno laiku reikiamoje tokiai veiklai vietoje atsidūrusio žmogaus Rimanto Klimo ir jo bendraminčio, liaudies muzikos puoselėtojo Kazimiero Kalibato, 1984 m. pasiūliusio įkurti Vilniaus miškininkų folkloro ansamblį. Kolektyvui reikėjo repertuaro. Visos Lietuvos kultūrinis palikimas – labai platus, tad buvo pasirinkta pristatinėti Rytų Lietuvos nematerialųjį paveldą. Nuolatinis lankymasis Ažvinčių girios kaimuose renkant dainas, ratelius telkė, plėtė pažinčių ratą. Galiausiai kolektyvas pasiryžo savo programą pateikti ažvintėnų teismui. Pirmasis kolektyvo koncertas pateikėjų gyvenamojoje vietovėje – Ažvinčiuose – įvyko 1986 m. lapkričio 17 d. Visi svečiavosi pas V. Ivanauskienę. Pokalbiuose tarp padainavimų gimė mintis susiburti į klubą, kuris jungtų ir šiame krašte gyvenančius, ir iš jo išvykusius, kad vieni kitiems padėtų ne tik prisiminti, bet ir kitiems parodyti, kuo šis kraštas išskirtinis. Vakarojant, tarsi savaime, gimė ir klubo vardas – Ažvinčių klubas. Ažvinčių klubo įkūrimo data laikoma 1986 m. lapkričio 21 d. Klubui vadovavo, veiklą organizavo prezidentas Antanas Jurgelėnas, koordinatorius – Rimantas Klimas, kanclerė – Janina Bubulytė, ceremonijų vedėja – Birutė Šimkūnaitė, nariai – Stasė Augulytė-Kasteckienė, Romas Augulis, Antanas Šimkūnas. Aukštaitijos nacionalinio parko leidinyje „Ladakalnis“ 1996 m. Nr.52 buvo publikuotas J. Bubulytės straipsnis apie klubo istoriją. Jame autorė rašė: „Lietuvos atgimimo vėjai pabudino ir mūsų krašto žmones. Nors ir anksčiau jie nemiegojo. <…> Senoje kaimo pirkioje iš užmaršties buvo prikeltos dainos, kurias kadaise dainavo mūsų tėvai ir seneliai. Per dainas mezgėsi ryšys ir tarp kraštiečių, kurie pokario vėjų buvo išginti iš savo gimtųjų trobų. Susiradome vieni kitus, atgijo prisiminimai“.

Ažvinčiams – 500

Kas tie Ažvinčiai? Mūsų rajone garsus istorinių dokumentų tyrinėtojas, dvarų istorijų žinovas, miškininkas Romutis Matkevičius (Matusa) rašo, kad „Lietuvos Metrikos 9 užrašymų knygoje 1515.01.08. minimi Vilniaus tijūnystės Ažvinčių pavieto (matyt – valsčiaus, o klaida atsirado perrašant) Lopancų žmonės, kuriuos pagal to meto papročius Svisločio vietininkui ir Vilniaus raktininkui Grigorijui Gromykai dovanojo Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Tai Stanka Keitutancas, Jurgelis Verbovičius, Anelis Jurevičius, Motiejus Tikovičius, Macka Achrenovičius, Stanka Žadeikovičius, Motiejus Lavrinovičius ir jų broliai su žemėmis, miškais, pievomis (tijūnu 1507–1517 m. buvo Butrimas Nemirovičius (Nemira)). Tai pirmas Ažvinčių paminėjimas Lietuvos Metrikoje. 1516.04.27 šis dovanojimas buvo patvirtintas ir jame yra aiškiai įrašyta, kad žmonės priklausė Ažvinčių valsčiui.“ To paties autoriaus apžvalgoje apie pagoniškuosius laikus šioje teritorijoje rašoma, kad „Istoriografijoje Nalšia iki šiol nėra aiškiai identifikuota. Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1229 iki 1298 m. minimas Ažvinčių kraštas tai – šiaurinė Nalšia. Teritorijoje yra labai daug  nalšėnų laidojimo vietų – pilkapių. Vaišniūnų, Ripelialaukio, Vyžių, Vyželių, Laukstenių, Margavonės, Trakų, Minčios, Stripeikių pilkapiai liudija, kad mūsų protėviai čia gyveno, daug amžių garbino savo pagoniškus dievus ir gynė Tėvynę. Šiaurinės Nalšios žemės pirmosios susidūrė su Livonijos ordino agresija. Ginučių, Šeimaties, Tauragnų ir Taurapilio, Sokiškių, Garbšių ir Tolimėnų piliakalniai užtvėrė kelią kalavijuočiams. Apie to meto įvykius Nalšios žemėje žinoma iš  Henriko Latvio, Livonijos eiliuotosios, Hipatijaus ir kt. kronikų. Teigiama, kad 1219 m., kartu su kitais kunigaikščiais pasirašęs sutartį su Voluine, šiaurinę Nalšią valdė Viligaila. „Ši miškų, pelkių, upių ir ežerų juosta senovėje skyrė Nalšios ir Deltuvos žemes. Šiauriniais girių pakraščiais ėjo sėlių žemės riba. R.Matkevičius ruošiamoje knygelėje apie Ažvinčių kraštą pateikia ir dabartinę Ažvinčių sampratą: „Ažvinčių kaimas yra Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijoje, prie Ažvinčio ežero. Jo laukų vandenys Ažvintės upeliu (jau numelioruotu) bėga į Utenio ežerą ir toliau – per visą ežerų ir upelių virtinę – į Nerį ir Nemuną. Ažvinčio, Ažvintaičio, Sungardo ežerų vandenys per Notrynę, Svetyčią ir kitus upelius – į Dysnų ežerą ir tolyn į Dauguvą. Ažvinčių ir gretimų laukų kalvomis eina Nemuno ir Dauguvos upių baseinų takoskyra. Ažvinčių giria plyti į pietus nuo Ažvinčių ir kartu su Minčios giria yra šiaurinė didžiosios rytų Lietuvos miškų juostos dalis.<…>Ažvinčių kraštą dabar mes suprantame kaip teritoriją, į kurią įėjo visos gyvenamosios vietovės išvardintos 1851 m. Ažvinčių valstybinio (iždinio) dvaro teritorijoje. Nuo 1413 m. kraštas priklausė Vilniaus vaivadijos Breslaujos pavietui, 1793–1795 m. Breslaujos vaivadijai. Po carinės Rusijos okupacijos 1795 m., kraštas buvo priskirtas Vilniaus gubernijai (1795–1831 m. vadinosi Lietuvos Vilniaus gubernija). 1843–1915 m., po Kauno gubernijos įkūrimo, buvo priskirtas Kauno gubernijos Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrities Salako valsčiui. Nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų metais  iki pat 1950  m. beveik visi kaimai ir viensėdžiai priklausė Salako valsčiui. 1950–1959 m. –  Dūkšto rajonui. 1959 m.  panaikinus Dūkšto rajoną, dalis kaimų atiteko Zarasų ir Utenos rajonams. Dabar beveik visa buvusio Ažvinčių dvaro teritorija priskirta Kazitiškio seniūnijai. „Daugelis autorių yra aptarę ir šio vietovardžio kilmę. Pavadinimas „Ažvinčiai“ gali reikšti vietovę, kuri yra „už Vinčios“. Vinčia – ir dabar pasitaikanti pavardė.

Iškili data bus minima

Kaip jau supratote – 2016 m. sukanka 500 metų, kaip Ažvinčiai yra paminėti Lietuvos metrikoje. Istorikai teigia, kad vietovės gimtadieniu laikoma ta data, kuri pirmoji yra paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Tad šiemet  Ažvinčių klubas ir jo energingasis lyderis R. Kimas inicijavo pokalbius apie šios datos paminėjimą. Seniūnija, vietos bendruomenė „Santalka“ ir klubiečiai sutarė leisti knygą, kurioje būtų apžvelgta krašto, atskirų jo kaimų istorija nuo pagoniškų laikų iki dabar. Šią knygos dalį paruošti prašyta jau minėto garbaus ir energingo istorinės tiesos globėjo R. Matkevičiaus. Knygos skaitytojus pasitiks R. Klimo įžanginis žodis, bus pateikta vietos bendruomenės „Santalka“ ir Ažvinčių klubo vis bendresne tampančios veiklos apžvalga. Išsiskirdami knygos sumanytojai dar kartą prašys visų teritorijoje gyvenančių sistematizuoti, aprašyti savo šeimyninių nuotraukų albumus, surašyti šeimų istorijas, o tai jau atlikusius – jos neslėpti, nemanyti, kad vienos šeimos istorija nėra lemtinga krašto žmonėms, eksponuoti tai vietos kultūros įstaigose. Tokia medžiaga – žaliava būsimoms knygoms apie šį kraštą. Knygoje krašto žmonės ras dokumentų faksimilių, renginių nuotraukų, krašto reikšmingumo aprašymų konkrečių istorinių įvykių verpete.

Kodėl pasirinkta leisti knygą? Pirmiausia tai – informacijos nešėja, keliaujanti iš kartos į kartą. Bendra istorinė patirtis net nesąmoningai vienija. Modernesniam, jaunesniam vartotojui ji gali būti „perkelta“ ir į elektroninę erdvę, bet tai ateinančio dešimtmečio rūpestis. Kuo knyga bus savita,kokios dar nežinomos informacijos ji pateiks? Apie tai galiu kalbėti todėl, kad esu jos sudarytoja. Ažvinčių žemė įdomi tuo, kad ji amžių tėkmėje vis buvo įvairių teritorijų paribiu ar net riba. Karaliaus Mindaugo laikais Ažvinčių giria, ežerais ir Žeimenos upe ėjo Nalšios ir Deltuvos žemių riba, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais  – Vilniaus vaivadijos ir Breslaujos pavieto riba, carinės okupacijos laikais – Vilniaus ir Kauno gubernijų riba iki pat 1918 m. Net lenkai, 1920 m. užgrobdami Vilnių bei rytų ir pietryčių Lietuvos žemes, neužgrobė Ažvinčių girios… 1918–1940 m. ja ėjo Zarasų apskrities ir Utenos apskrities riba. Paribio žmonių gyvenimas beveik visuomet – sudėtingiausias. Ažvinčių dvarui priklausiusių kaimų valstiečiai buvo laikomi karališkaisiais, o carinės valdžios laikais – valstybiniais, o tai teikė jiems šiek tiek lengvesnės baudžiavos prievoles ir tuo jie naudojosi bei didžiavosi. Jų gyvensena buvo kiek kitokia nei aplinkinėse žemėse.

Istorinės atminties renginių organizavimo patirties klubas turi, nes labai pakiliai buvo minimos 475-osios krašto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metinės, inicijuoti Minčios sukilėlių, Lietuvos partizanų atminties paminėjimo renginiai ir daugybė lokalių renginukų. Intelektualusis potencialas buvo sukauptas net du kartus šiose teritorijose organizuotų ekspedicijų metu. Ruošiantis šiam renginiui ženklią paramą teikia seniūnija, paruošusi, teikusi ir gavusi dalinį finansavimą projektui. Krašto žmonės aukoja knygos leidybai, juntamas ir rėmėjų geranoriškumas. Apie visa tai galima bus išgirsti knygos pristatyme, kuris numatomas rudeniui įpusėjus. Suinteresuotieji turėtų sekti informaciją.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje