Lygiai prieš savaitę, aną antradienį, buvau „Maksimoje“. Prie kasos teko šiek tiek užtrukti: eilę sustabdė lietuviškai nekalbantys užsieniečiai. Pirmiausiai jiems buvo surasta užsieniečių kalbą mokanti darbuotoja, kuri išaiškino, kad Lietuvoje, siekiant sumažinti alkoholio vartojimą tarp nepilnamečių, dokumento reikalaujama ir iš senolių, arba, idiotų kalba šnekant, senjorų. Paskui senolis nuėjo iki mašinos ir atnešė parodyti pasą. Ir tik tada užsieniečiams buvo parduota alaus.

Užsienietis tik liūdnokai šypsojosi: ko norėti iš tokios valstybės…

Suprantu pardavėją, kuri nenorėjo prarasti darbą, nevykdydama idiotiško (pasak V. Mazuronio) savo viršininkų nurodymo. Galima būtų suprasti ir socialdemokratus, kurie, iš pradžių aiškinę, kad jie čia niekuo dėti, vėliau – kad jų sveikatos ministras tokį draudimą kartu su prekybininkais pasirašė, todėl jis pats ir turėtų savo parašą atšaukti, galop kartu su kitų partijų atstovais kreipėsi į Seimą, kad prekybininkams kvailioti būtų uždrausta įstatymu.

Bet kodėl žurnaliūgos sutartinai, pradžioje dar pasišaipę iš idiotiško nurodymo, dabar giria jį? Girdi, tai puikus sumanymas, kuris padės sumažinti alkoholio vartojimą, o tie parlamentarai, kurie Seime išdrįs balsuoti prieš jį, šitaip išreikš savo paramą girtuokliams ir nusispjaus ant visų blaivininkų.

Pažiūrėkite: ko gero, kiekviename interneto portale puikuojasi reklama  (tarsi komanda iškrypėlių būriui) – „rodom“. Už reklamą yra mokama, todėl žurnaliūgos tyli. Jiems paprasčiausiai užkemšama burna: losi – nebus reklamos, nebus pinigų. Už pinigus jie pasirengę nematyti jokios nesąmonės.

Politikai šiuo atžvilgiu šiek tiek padoresni, supranta, kad nereikia daryti to, kas labai jau kvaila. Net ir padarius reikia ištaisyti. Tik tas ištaisymas kartais įdomus būna.

Štai pažiūrėkime, kiek dabar visos partijos žada. Vieni jau kelinta savaitė tikina, kad pensijas jie padidins trisdešimčia procentų. Kiek tam kasmet reikės pinigų ir iš kur jie bus paimti, neaiškina. Čia ne liaudies reikalas, kad „Sodra“, tas pensijas mokanti, skoloje tebesėdi, net tam, kad dabartines pensijas išmokėtų, priversta skolintis. O dar ta pati partija žada įmokas „Sodrai“ 4 procentais sumažinti. Išeina, skolintis reikės daugiau, o kas grąžins? Svarbiausia – iš ko? Juk ta partija nesako, kad dykaduoniams ir kitokiems tinginiams pašalpas sumažins. Negali sakyti, ko gero, tie visi tinginiai – pagrindinis jų elektoratas.

Vidutinį atlyginimą padidinti žada turbūt visos partijos. Šiame aukcione didžiausia žadama suma – 1250 eurų, arba beveik dvigubai daugiau, negu dabar žmonės vidutiniškai gauna po mokesčių. Kitos partijos žada „mokėti“ šiek tiek mažiau, tik tūkstantį eurų. Bet irgi neblogai, ar ne? Tik kažin kaip pavyks priversti tokias algas mokėti – juk mūsiškiai pratę dirbti užsienyje, o namuose į tokius darbus, kuriuose dirbti reikia, apskritai eiti nenori.

Galbūt emigrantai parvažiuos? Yra tokia partija, kuri kiekvienam grįžusiam žada 5 tūkstančių eurų išmoką. Tiesa, nepaaiškindama, ar tai bus vienkartinė išmoka, ar ją mokės kas mėnesį, kaip dabar kokiems imigrantams moka, tiesa, gerokai mažesnę. Ir ką darys, kai grįžę emigrantai, savo grįžimą už tuos penkis tūkstančius atšventę, pamojuos geradariams rankele. Ir iš kur tuos pinigus ims.

Dar viena partija pažadėjo Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas į Kauną perkelti. Girdi, ten valdininkai geriau dirbs, o ministrai – na, technologijos šiandien taip pažengusios, kad ministrams nebūtina sėdėti darbo vietoje. Kitaip tariant, ministrai sėdės Vilniuje, o klerkai, persikėlę į Kauną pasidarys neregėtai išmintingi. Kaip toje pasakėčioje apie Asilą, Ožį, Mešką ir Beždžionę, kurie tikėjosi, kad kitaip susėdę geriau gros.

Dar yra vienas politikas, kuris pažadėjo visiems Vilniaus Lazdynų gyventojui duoti po naują butą, žinoma, jeigu jie jį išrinks į Seimą. Šitas politikas, ko gero, iš visų gudriausias, nes galės pasiaiškinti, kad jis norėjo duoti, bet visi kiti seimūnai jam to padaryti neleido. Taigi, jis liks nekaltas.

Apskritai ir visos kitos partijos po ketverių metų turės pilną teisę pasakyti, kad dėl to, jog jos savo pažadų neįvykdė, jos pačios yra visai niekuo dėtos, nes absoliučios daugumos Seime neturėjo, pačios vienos Vyriausybės nesudarė, o su kitomis partijomis susitarti, patys suprantate, nepavyko. O mums belieka tikėtis, kad po ketverių metų pažadai bus dar gražesni.