Skip to content

Tai praeitis, užmirškite

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Beveik prieš trisdešimt metų, kai tik prasidėjo pirmieji Sąjūdžio mitingai, Labanoro girioje vietinė moteris parodė vos pastebimą žemės kauburėlį šalia keliuko ir pasakė, kad čia palaidotas nežinomas partizanas.

Prieš keletą metų dar kartą atvažiavau į tą kaimą, bet ta moteris jau buvo mirusi, ir kapo vietos nesugebėjau rasti.

Prisiminusi šią istoriją, pabandžiau sužinoti, kiek partizanų buvo dabartinėje Ignalinos rajono teritorijoje. „Mūsų Ignalinos“ redaktorius Jonas Baltakis nelabai galėjo padėti. Jo archyvą, kuriame buvo daug unikalių pokario dokumentų ir nuotraukų, pernai prieš Kalėdas sunaikino specialiai atsiųstas virusas. Jis tik galėjo pasakyti, kad iš viso partizanavo apie 730 (tiek jų buvo suskaičiavęs), vietoje žuvo apie 280 žmonių. Tikslių skaičių apskritai nėra, kaip ir apie ištremtus iš rajono žmones.

Panaršiusi internete, galiu patvirtinti: taip, tikslių skaičių nėra, įvairiuose šaltiniuose jie gerokai skiriasi. Šia tema daug dirbantis istorikas daktaras Arvydas Anušauskas rašė, kad iki karo Lietuva neteko 29 250 žmonių. 1945–1952 metais tremtyje žuvo 16,5 tūkstančių lietuvių; 1953–1958 m. – dar 3,5 tūkstančio. Iš 1941 metų tremties 17 495 išgyveno tik 279. Iš bendro 131 600  ištremtų 1941–1952 metais lietuvių buvo  nukankinta, sušaudyta ar mirė iš bado ir ligų 28 tūkstančiai. Visi šie duomenys yra negalutiniai, pateikti 2012 metais išleistoje knygoje, ir šiandien jie gali būti gerokai didesni.

Vienas mano pažįstamas, dabar jau miręs, pasakojo, kad kai grįžo iš tremties, jų sodybos vietoje buvo plynas laukas. Jų sodybą išplėšė, o kas liko – traktoriumi simbolišku pavadinimu –„stalinec“ – sustūmė į didžiulį jų pačių kadaise iškastą tvenkinį ir užvertė žemėmis. Kad nė ženklo neliktų, jog čia gyveno nacionalistai.

Turbūt niekur, nė viename Lietuvos kaime nerasime jokio atminimo ženklo, kad čia stovėjo sodyba, kurios gyventojai buvo ištremti. Kelios partizanų kovų vietos yra pažymėtos, bet tik kelios. O žuvusių partizanų – 20 101. Irgi negalutiniais, taigi greičiausiai mažesniais negu tikrovėje duomenimis. Prie daugelio jų kapų niekada nedega nė viena žvakė.

Bet juk Lietuvoje prisimenami ir pagerbiami visi. Statomi paminklai užjūrio roko dainininkams, pagerbiamas komunistinių veikėjų, Lietuvos trispalvę vadinusių skuduru, atminimas. Visų pagerbti nespėsi, nes manoma, kad komunistinio teroro aukomis Lietuvoje tapo daugiau kaip puspenkto šimto tūkstančių žmonių. Dešimtadalis jų – vaikai iki 16 metų.

Kada prie kokios nors mokyklos bus pastatytas paminklas nukankintiems, nuo bado ir šalčio mirusiems partizanų, politinių kalinių ir tremtinių vaikams?

Įsivaizduokite, kad kiekvienai teroro aukai būtų pagaminta atminimo plokštė. Beveik pusė milijono plokščių – taigi visą Lukiškių aikštę jomis būtų galima iškloti.

O kada atsiras telefonui skirta programėlė, kad, nukreipęs telefoną į tuščią lauką, galėtum pamatyti, kaip kadaise atrodė lietuviška sodyba, kurios šeimininkai buvo ištremti į Sibirą ar sušaudyti kaip „banditų“ talkininkai?

O kada bus išleistas partizanams ir tremtiniams skirtas kalendorius, kuriame būtų suminėti visi trėmimai, visos partizanų žūtys įvairiuose Lietuvos kampeliuose?

O kada, vieno žurnalisto žodžiais tariant, eis minia, pagerbianti žuvusius, nukankintus, ištremtus? Juk tai tūkstančiai istorijų ir tūkstančiai aukų, vis dar tebelaukiančių savo minios.

To šiandien nėra, nes tai dar daug kam nenaudinga. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dar gyvi buvo tie, kurie šaudė ir trėmė. Dabar gyvena jų vaikai ir anūkai. Jų seneliai vežė Stalino saulę, jie šildosi Briuselio saulės spinduliuose. Auksiniuose spinduliuose, byrančiuose į jų kišenes europinės paramos pinigais.

Jų namuose tebestovi antikvariniai baldai, kuriuos jų tėvai ir seneliai „pasiėmė“ iš ištuštėjusių sodybų. Grąžinti? Taigi nėra kam. Nebent kokią spintą – iškilmingai, surengiant grąžinimo, tarsi atsiprašymo, spektaklį. Bet ne, juk jie nekalti.

Tai tada – nereikia kalbėti apie tai, nereikia skaldyti tautos. Gal vėliau, kai užgis tos žaizdos. Gal ir niekad. Juk mes ir taip turime ką prisiminti. O buvę komunistai, dabar milijonieriai, valdantys beveik visą Lietuvos žiniasklaidą, jau pasistengs, kad tiesa apie lietuvių tautos genocidą liktų užmarštyje.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *