Šiaip jau žmogui labai sunku suprasti, kad vienas koks nors sutrikimas gali būti šalinamas daugybe būdų ir visi jie – teisingi. Tik štai pasekmės – Dievo valioje. Gali pasisekti, gali ir nepasisekti. Atsakomybė – slidus reikalas ir sunkiai nustatomas, ypač jei kalba eina apie moralę ir žmoniškumą. Dirbtino pasaulio plėtros sistema veikia tobulai, todėl žmogiškiems faktoriams vis mažiau paliekama vietos įstatymų nišose. Taigi, gali tik pats vienas sau pagodoti apie niūrią dirbtinės žmonijos ateitį, kurios taip nesinori, ir kuri taip entuziastingai spraudžia mus iš planetos.
Praėjusį antradienį žmogus degino senas šakas sodyboje. Regis, įprastas darbas, kurį visi daro daug metų. Bet šįkart aplinkybės susiklostė taip, kad žmogui laužo dūmai su pelenais, kuriuos nešiojo vėjas, apdegino akių ragenas. Tą pačią dieną jis nieko nejuto, o štai naktį prabudo dėl nepakeliamo akių skausmo ir apakimo. Žmogus nematė spalvų, tik neaiškius šešėlius 2–3 metrų atstumu. Sulaukus ryto – į Priėmimo skyrių. Budintis gydytojas patarė keliauti tiesiai pas akių ligų gydytoją Konsultacinėje poliklinikoje. Kęsdamas nenusakomus skausmus žmogelis, atstovėjęs eiles, kaip ir pridera, pagaliau pateko pas gydytoją. Procese dalyvavau kaip stebėtoja.
Nuskausminus akis ir apžiūrėjus, gydytoja konstatavo, kad ji nieko nedarys, siunčia į Santariškes, nes sudegintos ragenos, apakęs žmogus, teks gultis į ligoninę sostinėje ir ten jau spręs medikai, kas bus toliau. Prieš tai gydytoja išrašė tris receptus vaistams ir liepė iškart juos nusipirkti. Jei kas kada pirko vaistus akims, žino, apie kokias sumas eina kalba. Akių lašai – 13 eurų, o antibiotikai ir tepaliukai 6–10 eurų. Belaukiant siuntimo, slaugytoja patarė neskubėti pirkti vaistų, nes jie gal nebus reikalingi. Gydytoja užprotestavo! Ir kategoriškai liepė pirkti. Taigi, į rankas įspraudė tris itin svarbius receptus, siuntimą, telefono numerius (iš kurių vienu niekas neatsako, o kitas – bendras išankstinės registracijos ir operatorės ekstra klausimais nekonsultuoja). Kur važiuoti – bet kur, Santariškių kryptimi. Priims – turi kas nors priimt. Ką gi, į Vilnių, tai į Vilnių, lekiam – juk žmogui gresia visam laikui apakimas ir dar stiprūs skausmai kankina.
Pakeliui užsukame į vaistinę. Nežinau, ar ant kairio peties sėdėjęs kipšas, ar ant dešiniojo – angelas sargas pasufleravo nepirkti vaistų – na, tik tuos, kurie nuima skausmą. Kaip paaiškėjo vėliau – sprendimas buvo visai neblogas, nes sutaupyta kelios dešimtys eurų ir nepakenkta ligoniui.
Pasiekus sostinę, teko gerokai paklaidžioti, kol pagaliau radome ko reikia. Juk ne kasdien keliauji į Santariškių klinikas ir tikrai negali žinoti, kad ten jau ištisas gydymo įstaigos filialų miestas. Kad būtų bent kiek naudos, informuoju visuomenę (nes gydytoja, siunčianti pacientus į nežinią), kad važiuojant dėl akių ligų į Santariškes ekstra (skubos) atveju, reikia susirasti F korpusą (4 aukštų naują pastatą) ir keliauti į ketvirtame aukšte esantį F422 kab. Ten konsultuojantis gydytojas paskiria, kas ir kur jus gali priimti, tada leidžiatės į registratūrą pirmame aukšte, o iš ten – tiesiai į nurodytą kabinetą. Gana operatyviai visi sukasi ir svarbiausia – labai mandagiai ir paslaugiai aptarnauja.
Taigi, dviejų gydytojų apžiūros išvados – situacija nebloga, regėjimas atsistatys, bet reikalingas sudėtingas gydymas. Gydytoja ištiesia 4 naujus receptus ir dar pavardina kelis vaistus be receptų. Tada atiduoda Ignalinoje gydytojos nurodymu pirktus vaistus ir liepia griežtai dėti į kokį nors seifą, kad ligonis net neprieitų iki jų, nes nuo šių vaistų gali kilti sunkių komplikacijų – susidaryti sąaugos, o tuos kitus, Ignalinoje išrašytus receptus, perlenkus bando plėšti, o paskui juokdamasi atiduoda: „Pasilikit atminčiai, tik jokiu būdu nepirkite ir nevartokite tų vaistų.“ Be žodžių, ir be minčių atsisveikinome… Iš kur gi gali būti žodžiai tokioje situacijoje?
Grįžtant į Ignaliną įkyrios mintys laužė ne tik galvą, bet ir visus raumenis tampė. Kalti esam patys, tie, kurie galvoja, kad reikia pasitarnauti žmonijai, valstybei ir toje valstybėje bus šviesiau. Nieko panašaus! Žinote, kaip reikėjo iš tikrųjų pasielgti? Pasikviesti Greitąją pagalbą, kad pasiimtų iš namų (vis galvoji, kad nuvažiuosi pats, nes nesi blogiausioje situacijoje, o kitam gal tuo metu sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimas), nuvežtų į Ignaliną, o kadangi nėra naktimis budinčio akių ligų gydytojo, tai išvežtų tiesiai į sostinę su greituke, o ten jau pasitiktų specialistai ir akimirksniu paguldytų į ligoninę akių valymui, apžiūrai, tyrimams ir gydymui. Žodžiu, visi apšoktų ir į namus palydėtų. O kai bandai elgtis kažkaip pilietiškai ir žmoniškai, tai ir siuntinėja kas kur nori ir už kiek nori… Sistema kruopščiai žmonėse programuoja chamus, įžūlius cinikus ir veltėdžius.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!