Po didelio visokio plauko politikų keliamo triukšmo, kurio dauguma rinkėjų, kaip ir visada, negirdėjo arba stengėsi negirdėti – nesiklausyti per radiją ir televiziją, priartėjo rinkimų diena. Jau ir kvietimai išnešioti…
Beje, jau ne kartą aukštų kontroliuojančių institucijų pasakyta, kad visi tie sovietmečiu prasmirdę kvietimai į rinkimus – tik bereikalingas pinigų švaistymas. Kainuoja ir kvietimus išspausdinti, ir juos išnešioti. Atrodytų, žmonės raštingi, žino, kada ir kur eiti balsuoti, ir dabar be kvietimo atėjus galima balsuoti. Belieka atsisakyti – vis šiek tiek pinigų valdžia sutaupytų.
Bet vyriausiasis rinkimų prievaizdas, Lietuvos komjaunimo, partinis ir politinis veikėjas, kaip jis įvardijamas Vikipedijoje, Zenonas Vaigauskas, kurio disertacija apsiginta Maskvoje 1991 m. liepą (jau po Sausio įvykių), vadinosi „Socialinis-istorinis ir idėjinis J. Stalino „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“, mano kitaip.
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z, Vaigauskas, šias pareigas einantis jau 22 metus, įsitikinęs, kad kvietimai reikalingi. Jis veikiausiai mano, jeigu rinkėjams nepasakysi, kur ir kada eiti, ta banda dar gali ne ten nueiti. O gal tai ir kaip nors susiję su disertacija – juk anais laikais kelią rodydavo partija, na, o dabar Z. Vaigauskas.
Gal manyti tik taip būtų ne visai tikslu. Spausdinti kvietimus kainuoja – spaustuvių daug, ir kas gali paneigti, kad ta, kuri gauna tokį gerą užsakymą, kai kam gerai nesumoka? O dar išnešiojimas, žodžiu, kur dideli pinigai, ten ir pro šalį nemažai nubyra.
Taigi, kiek čia iki rinkimų beliko – kelios dienos. O paskui – vėl viskas įprastai: politikai pasistengs, kad rinkėjai pamirštų, kas jiems buvo žadėta, rinkėjai keiks valdžią, kurią nežinia kas išrinko.
Jei manote, kad dabar pradėsiu aiškinti, už kurią partiją balsuoti ar, atvirkščiai, nebalsuoti, labai apsirinkate.
Na, pavyzdžiui, pasakyčiau, kad nereikia balsuoti už tuos, kurie nori auksiniais šaukštais valgyti. Taigi šią kadenciją jie tokių šaukštų tik vienoje ministerijoje pirko. Išrinksime juos – per ketverius metus gal sugebės auksiniais įrankiais visą Vyriausybę aprūpinti.
Žiūrėk, iki šio šimtmečio pabaigos po auksinį arbatinį šaukštelį kiekvienam senoliui nupirks.
Norėjau parašyti, kad nebalsuosiu už neišprususius politikus, kurie senolius senjorais vadina. Bet žiūriu, kad net kultūros ministrui išsilavinimo trūksta, ir jis ne senolius, o senjorus sveikina. O po to, kai švietimo (!) ir mokslo (!) ministrė ačiū parašė su nosine – ačių, net gėda pasidarė, kad kimbu prie žmonių dėl tokių menkniekių.
Trumpai drūtai tariant, balsuosiu už tuos, kurie mažiausiai meluoja. Kaip tai nustatyti? Ogi labai paprastai. Kuo daugiau kuri nors partija žada sumažinti mokesčius ir padidinti atlyginimus bei pensijas, tuo labiau meluoja.
O kuri tuo pasižymi – na, čia jau patiems pagalvoti reikia. Nors tai labai paprasta: tereikia nebalsuoti už tą, kurios pažadai labiausiai patinka. Na, ir dar aš nebalsuosiu už tuos, kurie žada didesnį teisinį reguliavimą. Yra tokia partija, kuri norėtų viską sunormuoti, nes kuo daugiau viską ribojančių taisyklių, tuo daugiau kyšių gauna tie, kurie prižiūri tų taisyklių vykdymą…
Dar nesinori balsuoti už tuos, kurie žada įteisinti iškrypėlių partnerystę. Viena viltis, kad atėję į valdžią įgaus daugiau proto… Bet gal užteks priekabiauti, kitaip neliks, už ką balsuoti, ir vėl teks rinktis mažiausią blogybę. Kaip visada.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!