Tarsi įžanga į rudens mugių maratoną rajone tapo „Lūšių rudenėlio“ mugė Palūšėje. Ji buvo (ir visad būna) pirmoji, po jos kermošiai ūžia Didžiasalyje, Ignalinoje ir kitur. Tai kasmetis, jau ketvirtasis, tad tradicinis, Palūšės bendruomenės renginys. Palūšė rudenį nėra gausi žmonių, nes savų – vos kelios dešimtys, o turistų srautai jau išsekę, tarsi upeliai sausą rudenį, tad ir mugė tai realijai adekvati. Žmonių nei daug, nei mažai, kaip ir prekeivių.

Visos šventės metu daugiausia smalsuolių buvo prie Raimondo Žievio kalvės. Gyvos, veikiančios, kur tėvas kalė geležį, o sūnus, sukdamas rankeną, palaikė žiezdro gyvastį, jo kaitrą. Visiems maga pažiūrėti, kaip ant priekalo ir ugnyje gimsta dekoratyvieji kalvystės dirbiniai.

Saulius Sveikauskas su medžio drožiniais atbildėjo net nuo Mielagėnų. Prieš keletą metų radau jį namuose Maldanėnuose apsikrovusį gražiausiais dirbiniais, kuriuos drožė, dailino ir dėjo į stalčius. Sakau, ko mugėse, kitose šventėse tamstos nematau. Vyras tingiai nusirąžęs sako „kas ten juos pirks“. Tuomet Saulių išbariau, žmonai prisakiau ir seniūnės paprašiau daugiau jo namuose nepalikti, rodyti žmonėms. Paklausė, tad dabar Saulius – visų švenčių dalyvis.

Mugėje netrūko saldumynų (pyragų ir bibliotekininkės Ritos Ramanauskienės uogienių), įvairių arbatų ir žolelių, kurių nusipirkęs gali pats namuose arbatas virtis ir jomis visas ligas atbaidyti, taip pat Mildos Raslanienės mezginių, nėrinių, dar savadarbių suvenyrų, medaus. Alfonsas Visockis bitininkams siūlė dekoratyvinių avilių. Jų vidus standartinis, o štai išorė – kaip puošnus namelis, išdrožtas ir išmargintas, spalvom žaižaruojantis, su gonkeliais. Mugėje kiekviename žingsnyje kur buvus nebuvus vis ponia Onutė Sokolovienė visur sukiojosi, kviesdama prie savojo prekystalio su vaistažolių pakeliais, maišeliais. Šiuo amatu ji rimtai susidomėjo ir užsiėmė, kai išėjo į pensiją po darbo Kredito unijoje.

Veikė šimtu procentų laiminga loterija, nes visi bilietai buvo laimingi. Kol sukiojausi ten šen – bilietai baigėsi. Duodu eurą, o man loterijos prezidentė Nijolė Motiejūnienė tik rankas plačiai išskėtė (kaip žvejys, rodydamas, koks lydis jam nuo kablio nutrūko). Išpirko bilietus kaip mat. Taip ir likau be savosios laimės.

Atėjo laikas muzikai. Kai scenoje ėmė griežti Ignalinos Miko Petrausko kapela „Nendrelė“ (vad. Irena Murmienė), publika nuo prekeivių pajudėjo viena pietų kryptimi – link scenos. Po pirmųjų melodijų prasidėjo sveikinimai. Pirmiausia palūšinius pasveikino bendruomenės tėvai – Dalia ir Arvydas. Po jų į sceną pakviestas kultūros ministras Šarūnas Birutis, į Palūšę atskubėjęs iš Švenčionių mugės. Jis prisiminė susitikimus su palūšiečiais Vilniuje, „Tautų mugėje“, kur prisistatė 2017 m. mažosios kultūros sostinės. Ministras vėliau nykštį į viršų iškėlė ir galva pritariamai linksėjo, kai seniūnas Jonas Polito sakė, kad Palūšė tuomet sostinėje pasirodė geriausiai.„Lūšių rudenėlio“ dalyvius taip pat sveikino seniūnas, rajono savivaldybės atstovai, Dysnos krašto bendruomenė (kurios narės palapinėje visą šventę iš popieriaus lankstė laivą Palūšės kelionei į plačiuosius vandenis, bet neapskaičiavo laiko ir nespėjo iki mugės pabaigos), kiti gero Palūšei linkintys svečiai. Bendruomenės vadovai Arvydas Gaidelis ir Dalia Lapėnienė visus tądien sveikinusius ir muzikavusius taip pat apdovanojo.

Buvo ir šis tas išskirtinio, ko dar anksčiau nebuvo. Kalno šlaitas, žiūrint į bažnyčią, buvo išdabintas baltiškais ženklais, kurie sudėti iš obuolių ir augalų. Tilpo keturi, turintys gilią prasmę.Tai Saulė – šviesos, pirmapradės kuriančios energijos, gyvybės ženklas, Šulinys (Žemės akis) – sėklos dygimo, gyvasties atsiradimo simbolis, Jumis (žirgeliai) – vaisingumo ir derlingumo simbolis ir Gyvybės mazgas – gyvybės kelio pabaigos, naujos pradžios, besikeičiančio pastovumo ženklas. Šiuos simbolius keli bendruomenės nariai pašlaitėje dėliojo kelias valandas.

Gražų, iškilų koncertą surengė Ignalinos kultūros ir sporto centro šokių ansamblis „Gaja“ (vad. E. Skripkauskienė), armoniką virkdė Kaziukas (Kazimieras Blaževičius). O mugė, kaip jau įprasta ir dera, baigėsi gausiomis vaišėmis (beje, be alkoholio). Stalas vaitojo, nukrautas Palūšės šeimininkių vaišėmis (pyragais ir sumuštiniais), namo niekas neparėjo, neparagavęs (vėlgi) tradicinėStanislovo Rastenio žuvienės.

Tiesa, buvo dar viena, privati Palūšės valtininkų iniciatyva – žuvienė iš daugkartinio vartojimo žuvų. Ta žuvienė – karšto vyno katilas, kuriame nardė… medinės žuvys (todėl ir daugkartinio vartojimo).

Tad ir mugė buvo smagi, ir žuvienė skani, ir oras puikus (saulėje tviskėjo visos rudens spalvos), tad ir nuotaika pakili.

Autoriaus nuotr.