Skip to content

Kas mus išmokė keiktis?

MI informacija

Amerikiečių atlikti tyrimai teigia, kad apie 5 proc. darbo ir apie 10 proc. laisvo laiko mes praleidžiame bardamiesi. Amerikos antropologai E. Montagiu, R. Braschas įsitikinę, kad vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos ištarė iš medžio išlipęs pirmykštis žmogus, buvo būtent keiksmai. O psichoanalizės pradininkas austrų neurologas ir psichiatras Zigmundas Froidas (1856–1939) manė, kad pirmas nusikeikęs žmogus pastūmėjo gentainius į naują vystymosi etapą. Išmokęs keiktis, pirmykštis žmogus nustojo griebtis pagalio. Bet kodėl keikiamės mes, civilizuoti ir kultūringi žmonės?

Psichologai tvirtina, kad supykęs žmogus panašus į uždengtą puodą, kuriame verda vanduo. Būtina išleisti garus, kitaip žmogus gali „sprogti“, o tai ne į sveikatą. Gerai išsiplūsti – pats paprasčiausias ir sveikas būdas „išleisti garą“. Šį iškrovos būdą žinojo ir įžymybės. Stipriai keikdavosi senovės Romos politikas, oratorius ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas (106–43 pr. m. e.). Jis savo oponentus vadino „kvailiais“, „kastruotais paršais“ ir „dvokiančiais mėsos gabalais“. „Nuodingos“ kalbos prieš imperatorių Marką Antonijų kainavo Ciceronui gyvybę.

Vokiečių religijos reformatorius Martinas Liuteris (1483–1546) Romos popiežių titulavo „priekine ir užpakaline skylėmis, per kurias velnias prikrėtė pasauliui daugybę šlamšto“.

Plūdimosi keiksmažodžiais sindromas kamavo ir Romos imperatorių Klaudijų, ir Petrą I, ir Napoleoną Bonapartą. Tikriausiai ir rūmų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto (1756–1791) karjera būtų kitaip susiklosčiusi, jei ne nekontroliuojamas keikimasis. Žymaus austro potraukis keiktis šokiruodavo aplinkinius.

Kiekvienoje šalyje plūstamasi kiek kitaip. Amerikiečių kalbininkas Reincholdas Amanas daugiau kaip 15 m. tyrinėja keiksmažodžius. Jis išanalizavo 200 kalbų. Jis teigia, kad bet kokioje kultūroje keiksmai pažeidžia griežčiausius visuomeninius tabu. Žemės gyventojus Amanas suskirstė į tris „keikimosi kultūras“ – „koneveikiančius Dievą“, „šeimos niekintojus“ ir „manieringuosius“.

„Koneveikiantys Dievą“ išpažįsta katalikų tikėjimą. Blevyzgodami jie žemina viską, kas katalikams yra šventa. Supykęs italas, pavyzdžiui, gali sušukti: „Madona – tai paršavedė…“

„Šeimos išniekintojai“ gyvena Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Norėdamas kuo skaudžiau įžeisti skriaudiką, arabas pasakys: „Tavo motinos pienas – kupranugarių šlapimas.“

„Manieringieji“ dažniausiai yra protestantiškų kultūrų atstovai. Anglijoje ir JAV sekso tema kalbėti ilgą laiką buvo visai nepadoru. Todėl, Amano nuomone, jų keiksmuose tiek daug žodžių, susijusių su seksu ir lytiniais organais.

Daugelyje kalbų – rusų, vengrų, rumunų, kinų – besikeikiantis sako, kad lytiškai santykiavo su iškeiktojo motina. Pažodinis kinų keiksmažodžio vertimas yra: „tu – mano sūnus“. Lygiai taip pat įžeidžiamai skamba žodžiai, jog iškeiktasis yra kalės sūnus ar kilęs iš kalės.

Pakanka keiksmažodžių ir lietuvių kalboje. Lietuvių literatūros instituto etnologė Gražina Kadžytė teigia, kad visus mūsų kalbos keiksmažodžius galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmoji – tai vieno žodžio kaiksmažodžiai: gyvatė, žaltys, rupūžė. Antroji – kelių žodžių: gyvatė rainuotoji, bibukas žalio medžio. Trečia – linkėjimai pikta: kad tave šokantį sutrauktų, kad tu skradžiai žemę prasmegtum. Dar atskira mūsų kaiksmų grupė – kai paskutiniu momentu susilaikoma ir pavartojamas švelnesnis žodis: kad tave per krūmus… (vietoje – perkūnas nutrenktų).

Keiksmus kalėmis papildė Žečpospolitos bajorai. Tuo laiku vertingos veislės medžioklinį šuniuką dvarininkas kartais liepdavo krūtimi išmaitinti baudžiauninkei. Todėl ką nors apšaukus „kalės vaiku“ pareiškiama, jog keikiantysis yra kilmingas šlėkta, o iškeiktasis – žemesnio sluoksnio valstietis.

Taigi, ir mes turime senų, „stiprių“ keiksmažodžių. Kai kurie, mokslininkės manymu, ne ką silpnesni už rusiškuosius.

Olandas Kijkas van de Polis, „Sąjungos prieš keiksmažodžius“ organizatorius, siūlo savo piliečiams vietoj keiksmų vartoti švelnesnius žodžius. Pavyzdžiui, užuot sakius „Dievo prakeiktas“, pasakyti „Dievo išlaisvintas“.

Tačiau yra viena tauta, kuriai nereikia šito. Grenlandijos eskimų-išuitų kalboje nėra nė vieno keiksmažodžio. Eskimus labiausiai žeidžia pasakymas: „Tu nemoki dirbti.“ 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje