Žmogus, kuriam šypsosi sėkmė, ar sėkmei besišypsantis žmogus? Turbūt kalbėdamas apie žmogaus gyvenimą niekada negali apsiriboti konkretumu. Jo tiesiog nėra. Nes tiek sėkmė, tiek laimė ir meilė nėra apčiuopiami, kaip nėra ir pamatuojami dalykai. Nebeaišku, ar tu juos turi, o gal jie tave turi? Tai ir yra visas gyvenimo grožis – šių dalykų paieškoje. Jei tu esi realistas, besitenkinantis tik namu, automobiliu, baldais ir drabužiais, nesunkiai tai pasieksi. Jei vis tik esi visame kame ieškantis prasmės, pusiausvyros ar harmonijos, niekada nesiliausi ieškoti, keistis, augti ir siekti sėkmės, laimės ir meilės.

Vedina gyvenimo prasmės paieškų, aplankiau pasaulio pakraštyje gyvenančią Editą, moterį, vertą knygos, kuri būtų įdomi ir reikalinga daugeliui skaitytojų, neberandančių jėgų eiti pirmyn ir kilti aukštyn, nebetikinčių savo gyvenimu.

1989-ųjų „tremtis“

Nemanau, kad derėtų įsižeisti žmonėms, kaip ir Edita Brukštuvienė, gyvenantiems Didžiasalio krašte, kad tą vietovę pavadinau pasaulio pakraščiu. Juk gerąja prasme. Lietuvos pakraštys – nėra pasaulio pakraštys, bet skamba gana romantiškai ir gal šiek tiek baugokai.

Kai 1989 m. rugsėjį Edita pagal paskyrimą su vyru Kęstučiu atvyko į Dysnos kaimą, ji lygiai taip pat galvojo, kad ją ištrėmė į pasaulio pakraštį.

„Mudu abu su vyru buvome ką tik baigę tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, biologiją-žemės ūkio pagrindus. Net negalvojome, kad būsime mokytojais. Kęstutis svajojo apie žuvininkystę, o aš – apie mokslininkės darbą. Įkalbėti artimųjų sutikome vykti į Dysną, nes tikėjome, kad tereikės pakentėti kelerius metus, o paskui vėl, kaip normalūs žmonės, grįšime į Vilnių. Tikėjimas, kad taip ir bus, mane palaikė net 5-erius metus. Kasdien tuos penkerius metus svajojau, kaip aš iš čia pabėgsiu.

Atvykus pamačiau purvyno bekeles ir eilę kažkaip sulipdytų namų. Tiesa, buvo skelbiama, kad čia labai išvystyta pramonė ir t. t., o kad iki artimiausios parduotuvės  – 5 km ir transporto, išskyrus dviratį, neturėsi, niekas neperspėjo. Tuo metu buvau 3-ią mėn. nėščia. Gavome dovanų „alytuką“ iki palangių apaugusį varnalėšomis ir kiečiais, kuriame nebuvo net tinkamo geriamojo vandens, o ir šildymui skirtas katilas bei unitazo bakelis jau pavogti. Vaikui vystyti palutės per savaitę nurudavo nuo neaiškios spalvos vandens. Baimindamasi dėl mažylio, jam maudyti vandenį nešdavome iš už 300 m esančio šulinio. Namus šildėmės ir palutes džiovinau elektriniu radiatoriumi. Pirmą kartą išėjusi su vaikeliu pasivaikščioti, pasiėmiau rankinę, apsiaviau batelius… po pirmų 10-ies metrų rankinė buvo įmesta į vežimėlio krepšį, o dar po 100 m grįžau atgal, kad batelius pakeisčiau į guminius batus. Apgailėtina padėtis, nes nesijaučiau moterimi, net ir žmogumi nesijaučiau…“ – prisimena pirmuosius gyvenimo metus iš Žemaitijos į Dysną atvykusi Edita.

Išskirtiniai pomėgiai

Kad įneštų kažkokio žavesio į savo gyvenimą, Edita leido sau atsiduoti gamtai ir mokslams. Kadangi ją labai domino plėšrieji paukščiai, ji dalį laiko leido stebėdama juos. Ir nors visą gyvenimą moteris bijojo aukščio, kad galėtų priartėti prie mažojo erelio rėksnio, ji lipdavo į bet kokio aukščio medį. Dėl moters užsispyrimo ir įdomaus pomėgio, Birvėtos tvenkiniams „iškovotas“ Birvėtos biosferos poligono vardas su visais stebėjimo, priežiūros ir saugojimo privalumais. Dabar čia nuolat lankosi grupės mokslininkų, gamtos fotografų. Jiems mielai pozuoja rudagalviai kirai, kormoranai, su  kuriais, beje, labai kovoja Editos sūnus, verslo partneris Vykintas, juodosios žuvėdros, blezdingos, lakštingalos, kuoduotosios antys, raudongalvės sniegenos, geltonosios startos, dagiliai, gulbės giesmininkės, jūriniai ereliai, nendrinės lingės, pempės, strazdai, kielės, kultupiai ir dar daugelis kitų paukščių. Birvėta – paukščių ir gyvūnų rojus, į kurį priimami ir išskirtiniai žmonės. Tai Edita suprato tik bėgant laikui. „Kaip jau sakiau, visas mano gyvenimas suskirstytas etapais: pirmasis etapas – kai aš svajojau pabėgti iš čia, antrasis etapas, kai aš gėdijausi šio karšto, o dabar aš didžiuojuosi šiuo kraštu… ir net nenumanau, ką dar man parengęs gyvenimas. Kažkada sau pasakiau: „Sibire žmonės išgyveno, tai ir aš išgyvensiu Birvėtoje.“ Mane liūdina nelygybė ir neteisybė bei šalies valdžios ignoravimas tokiomis sąlygomis, kaip mes ir panašių į mus žmonių, gyvenančiųjų, išgyvenančiųjų ir net kuriančių verslą. Niekas nežiūri, ar tu Vilniuje, ar Kaune, ar pasaulio pakraštyje – Birvėtoje esi. Visiems vienodas sąlygas ir reikalavimus rėžia. Juk tai nežmoniška, neetiška ir neracionalu, jei galvot, apie naudą tai pačiai valstybei “, – sako verslininkė.

Iš darbuotojos – į direktorę

„Kai 1990 m. viskas griuvo, laikui bėgant suvokiau, kad niekas manęs tame Vilniuje nebelaukia. Nebėra kitos išeities, kaip tik kabintis į gyvenimą čia. Kai pagalvoju, tai suprantu, kad jei būtų norėję, būtų galėję išsaugoti ir Didžiasalio gamyklą, bet akivaizdu, kad niekam to nereikėjo. O aš labai dėkinga vienam tuometiniam ministerijos vyr. specialistui Leonui Jonėnui, kuris neleido, kad žemė po tvenkiniais būtų privatizuota. Jei būtų paleidę privatizacijai, tai dabar nieko nebeturėtume, nes būtų išmėtę gabaliukais, esą šeimininkams, kurie nieko nedaro. Ar maža fermų griuvėsių, sandėlių, kurie turi kelias dešimtis pseudosavininkų, o iš tikrųjų – virtę vaiduokliais. Taigi, laikui bėgant visa „Birvėtos valstybinė žuvininkystės įmonė“ buvo perduota Turto fondui ir atiduota privatizuoti. Paėmėm paskolą ir drauge su kompanionu per pusę nusipirkome įmonę UAB „Birvėtos tvenkiniai“. Po 5-erių metų tapo akivaizdu, kad jei mes ir toliau dirbsime kartu, bus blogai, nes susipyksime. Kompanionas tikrai išmintingas žmogus buvo, ir viską apsvarstęs mums pardavė savo dalį įmonės už 500 tūkst. litų. Vėl ėmėme paskolą, klimpome į skolas… Šiandien aš pagaliau niekam neskolinga ir galiu ramiai atsikvėpti“, – sako Edita.

25-erių metų rezultatas

Po beveik 25-erių (įkurta 1992 04 14) metų darbo UAB „Birvėtos tvenkiniai“ Edita su Kęstučiu gali ramiai atsikvėpti. Jie padarė viską ir daug daugiau, nei svajojo. Įmonė dirba pelningai. 888 ha tvenkinių kasmet užauginama po 600–700 tonų karpių. Jais per prekybos tinklus „Norfa“ aprūpinama visa Lietuva. Įmonėje dirba 29 žmonės, kurių mažiausias darbo užmokestis „į rankas“ – 430 eurų. Tai yra minimalus uždarbis, kad ir kiek jis bedidėtų, ir dar plius 200 eurų. Darbas planuojamas taip, kad viskas būtų padaryta nuo 8 iki 18 val. vėliausiai. Žinoma, vairuotojai, kurie pristato žuvis į Kėdainius 7 val. ryto, dirba kitokiu grafiku. Iš Kėdainių žuvys iškeliauja po visą Lietuvą.

Įmonė turi savo greiderį, ekskavatorių bei visą kitą techniką. Dirbama ištisus metus ir darbo visiems – į valias. Į šeimos verslą atėjo ir sūnus Vykintas bei Editos brolis. Visiems sujungus pajėgas, darbai tirpte tirpsta. Baigtas statyti ir administracinis pastatas, kuriame dirba finansininkė, vadybininkė, pati Edita, žuvininkai. Rengiama ir konferencijų salė, kur bus skaitomos paskaitos apie žuvis, paukščius ir t. t. Editos sūnus ruošiasi ilgai komandiruotei į Lenkiją, kur ketina įgyti žinių ir patirties veisiant bei auginant eršketus. Mat netolimos ateities planuose – eršketų auginimas Birvėtoje.

Didžiausias pasiekimas – vaikai

Ir vis dėlto, didžiausias sėkmingos verslininkės pasiekimas – vaikai. „Mudu su Kęstučiu turime keturis vaikus. Ir tai mūsų turtas, pasiekimas ir pasididžiavimas. Kaip jau sakiau, pirmojo vaikelio laukiausi, kai čia atvažiavau, 1989 m. Kadangi jau klaidžiojo Atgimimo gūsiai, jam suteikėme Tautvydo vardą. Antrasis sūnus gavo šalia mano gimtinės Žemaitijoje kažkada gyvenusio kunigaikščio Vykinto vardą. Trečiais sūnus – Andrius, ateidamas į mūsų šeimą jau turėjo savo vardą. Tai mūsų globotas, bet mums – lygiateisis sūnus. Na, o po daugelio metų, kai jau atrodė, kad mūsų gyvenimas nusistovėjęs ir jau laukėme anūkų, Dievulis visai mūsų šeimai dovanojo Godą-Mariją. Šiandien jai jau 6-eri ir ji visų mūsų numylėtinė. Dar mes turime marčias Liną ir Ligitą bei anūką Tautrimą.

Visus tris sūnus auginau labai griežtai. Aš atleisdavau jiems visokias išdaigas, tačiau visiems buvo griežtai pasakyta – patinka, nepatinka, bet universitetinį išsilavinimą privalote įgyti. Jei ne, mano namų durys ir piniginė užverta. Kodėl to reikalavau? Universitetą baigęs žmogus susiformuoja kitokį požiūrį į pasaulį, žmones, vertybes. Jis turi suvokimą apie politiką, ekonomiką, valdymą. Tautvydas – ekonomikos inžinierius, Andrius – aplinkos apsaugos inžinierius, Vykintas – teisininkas. Lengviausia mokslams linko Andrius, o sunkiausia – Vykintas. Per plauką vos visko nemetė. Tačiau dabar jau viskas su visais trimis gerai. Tiesą pasakius, labai svajoju, kad jaunėlė Goda-Marija bus gydytoja“, – džiaugiasi keturių vaikų mama.

Dukrelė – Kalėdų stebuklas

Kai Edita pastojo trečiąjį kartą, jų vyresnieji sūnūs jau buvo pilnamečiai. Tad žinia apie dar vieną šeimos narį apvertė visų gyvenimus – smagu, kad gerąja prasme. „Ilgokai negalėjau pripažinti, kad galiu būti nėščia. Buvau bebaigianti 43-ečius metus, o vyras daugiau nei trejais metais vyresnis, sūnūs užaugę. Taigi, pasijutus neįprastai, prisigalvojau sau mirtinų ligų ir jau buvau užsiregistravusi pas privačius gydytojus konsultacijai Vilniuje. Pamokyta išmintingesnių, Kalėdų rytą pasidariau nėštumo testą. Dvi juostelės. Rodau vyrui. Šis nieko nesupranta ir maigo pečiais. Kai paaiškinau, kad tai rodo nėštumą (greičiausiai), Kęstutis suskubo ruoštis į bažnyčią. Sako: „Einam greičiau pasimelsti, gal mergaitė bus.“ Godos-Marijos atėjimas buvo didžiulis džiaugsmas mums visiems. Jis iš naujo mus perprogramavo gyvenimui. Neslėpsiu, dėl gydytojos, kuri turėjo padėti gimti mergaitei, neatidumo (ji neįvertino, kad mergaitė gana didelė), mes išgyvenome nepaprastai daug, vos nepraradome Godos-Marijos, iškentusios net dvi operacijas. Tačiau šiandien jau viskas pamiršta, nebelaikau jokios pagiežos gydytojai, o džiaugiuosi visų mūsų laimingu gyvenimu, labai protinga dukrele, kuri jau kitą rudenį žengs į pirmąją klasę“, – pasakoja Edita.

Likimas ar sutapimai

Likimas, o gal sutapimai, nubloškė žemaitę į kraštą, kuriame I-ojo Pasaulinio karo metu kariavo ir žuvo jos prosenelis Petras Daukša. Paringio bažnyčios šventoriuje palaidotas ir prosenelio brolis, močiutės krikštatėvis kunigas Zenonas Daukša. Ant jo paminklo užrašyta: „Kada pažvelgs mirtis tau į akis ir žengt iš žemės įsakys. Tad kol šioj žemėj tu esi, turtėk širdim, žydėk dvasia.“ Edita sako, kad kaskart aplankanti kapą, tvarkanti jį ir skaitanti šiuos žodžius, kad absoliučiai susilietų su jais. „Šitie žodžiai ir veda mane per gyvenimą čia, šitame krašte. Nežinau, kodėl aš čia atsidūriau, bet žinau, kad priežastis tam yra. Aš esu skolinga gyvenimui už dukrelės gyvenimą ir todėl visiems stengiuosi padėti kaip įmanydama. Esu kaime ir psichologas, ir kunigas, ir kolūkio pirmininkas, ir kas tik nori… kas susirgo, kas susipyko, ką pavežt, kam suart – visi pas mane. Džiaugiuosi, kad galiu jiems padėti. Tikiu, kad jei kažkam gyvenime padėsi, ateis diena, kai gyvenimas atsiųs tau tą, kuris padės tau.

Nesigiriu, bet džiaugiuosi, jog pasiekiau to, kad Dysnos kaime nebėra probleminio alkoholizmo. Žmonės nebebijo negerti. Juk mūsų visuomenėje negeriantis – ne kompanijos žmogus. O aš pasukau ratą kitaip. Jei yra motyvacija ir noras, pačius beviltiškiausius alkoholikus galima pakeisti. Nori dirbti, uždirbti, gyventi ir būti mūsų bendruomenės narys – atsisakyk alkoholio. Negali pats, per sunku, padėsiu. Keli susiėmė patys, kelis vežiau, skyriau  pinigų, pas specialistus. Nesvarbu kokiu būdu, svarbu, kad yra rezultatas. Išgelbėti žmonės, šeimos. Mano bendramintis – ūkininkas Juozas Mikštas. Jis taip pat ir žmones įdarbina, ir padeda visiems. Kiek galime, stengiamės dėl kaimo. Mūsų krašte yra nemažai ūkiškai gyvenančių žmonių ir tai suteikia vilties ateičiai. Kad kiekvienoje seniūnijoje įsikurtų po tokią bendrovę kaip mūsų, Ignalinos kraštas gyventų gerai. Bet reikia noro, užsispyrimo ir tikėjimo“, – įsitikinusi Edita.

Editos žodžius patvirtina jos darbai ir planai. Jau parengti visi projektai ir laukia paskutinių palaiminimų Žuvų perdirbimo gamyklos statybų darbai. Greitu laiku Dysnos kaime bus pastatytas ir atidarytas ne tik čia užaugintų karpių, eršketų, bet ir kitokių žuvų perdirbimo cechas, užimsiantis 800 m². Tam darbui bus reikalingi ne tik maisto technologai, bet ir paprasti darbuotojai, atliekantys kitus darbus. Pirmuoju etapu reikės 10 žmonių, o įsibėgėjus – dar 10-ies.

Regis, per pusę Editos ir Kęstučio amžiaus nugyventi mažų mažiausiai trys gyvenimai… Po išgyvenimų širdis visada lieka randuota. Gal ji ir nėra tokia tobulai graži, tačiau ji yra kur kas stipresnė ir geresnė…

Autorės nuotr.