Žurnalisto smalsumas, jei jis sveikas, būna visai naudingas. Tokiu būdu galima išsiaiškinti išties svarbių ir esminių dalykų. Štai, kad ir rinkimai. Vienaip jie mums atrodo iš šalies, o visai kitaip dalyvaujant toje „virtuvėje“. Šiemet sutikau padėti Vyriausiai rinkimų komisijai organizuoti Seimo rinkimus Nalšios apygardos Kazokinės rinkiminėje apylinkėje. Mat smalsumas, pagardintas visuomeniškumu ir patriotiškumu, nugalėjo.

Praėjo pirmas rinkimų etapas, Nalšios apygardos rezultatus jau skelbėme praeitame laikraščio numeryje. Vienur aistros aprimę, o kitur dar tik pilama žibalo į ugnį. Kaip žinote, rinkimai vyko spalio 9 d., sekmadienį, komisijos nariai nuo 7 val. laukė rinkėjų iki 20 val. Realiai pagalvojus, tai taip ištęstas laikas – elementari nepagarba žmogui ir jo brangaus laiko nevertinimas. Užtektinai laiko balsuoti iki 17 ar bent 18 val. Žmogus, kuris planuoja išvažiuoti, ir išties ketina pilietiškai balsuoti, balsuoti gali padaryti išankstiniuose rinkimuose, trunkančiuose ant dvi dienas. Toks dirbtinas laiko ištęsimas nė trupučio nesuaktyvina piliečių, o net priešingai – sudaro nereikšmingumo įspūdį. Be to, per tas kelias paskutines valandas ateina vienas ar du rinkėjai, šiaip, dėl smagumo laukdami paskutinių minučių prieš uždarant rinkimų apylinkę.

Kaskart skelbiama, jog stengiamasi tobulinti rinkimų organizavimą, bet realiai pats procesas tik absurdiškėja. Štai dabar kiekvieno reitinguoto biuletenio duomenis atskirai reikia suvesti į sistemą, o anksčiau tereikėdavo įvesti bendrą kiekvieno kandidato surinktą balsų skaičių. Apsunkintas darbas, kuris iš esmės rezultatui įtakos neturi. Arba, šiemet išduota kiekvienai apylinkei tik 70 proc. biuletenių, esą taupant. Komisijos nariams jie taip pat buvo išduoti pagal griežtą apskaitą, tačiau komisijos nariui, gavusiam aktyvesnę apylinkę ir pritrūkus biuletenių, sistema „užlūžo“. Mat, permesti rinkėjų negalima, nes jie taip pat komisijos nario apskaitoje, o pritrūkus biuletenių, kurių skaičius šiemet ribotas, tobuloji sistema nepajėgi pakeisti ir papildyti duomenų. Štai tada stringa visas komisijų darbas, nes sistema neleidžia judėti pirmyn, tęsti darbo, skaičiuoti balsų ir t.t. Tokių ir panašių kuriozų buvo visoje Lietuvoje. Ir ne komisijų nariai klydo, o milijonus kainavusi sistema nesiderino su VRK darbuotojų nurodymais.

Nepraslydo pro šalį ir balsavimas namuose. Buvo išties šaunių piliečių, kurie pasiruošę laukė komisijos namuose. Ačiū jiems! Tačiau buvo ir tokių, kurie tik atėjus komisijai sėdo aiškintis už ką ir kaip reikėtų balsuoti, kur ieškoti informacijos ir panašiai. Paradoksalu, tačiau kai buvo nešiojamos rinkėjų kortelės, kartu įteiktos ir informacinės knygelės su sąrašais. Kažkas neatliko namų darbų? Besilankant pas kai kuriuos senolius namuose, kilo mintis: kokia prasmė per 80 metų perkopusį žmogų versti balsuoti, nes jis prisipažįsta, kad nieko nebesupranta, jam lygiai vienodai kas čia vyksta ir paėmęs įdeda į voką tuščią biuletenį (kitaip sakant, negaliojantį), arba užbraukia bet ką? Bet ir tai nėra blogiausias variantas. Jautiesi idiotiškai, kai trenkiesi bekelėmis pievomis 4–5 km, o atvažiavęs randi aklinai užrakintą tvorą arba palaidus šunis, kurie tau net iš automobilio neleidžia išlipti. Jei jau užsirakinote vartus, tai būkite malonūs ir ant vartų pakabinkite skambutį, kad namuose girdėtumėte, jog jus kažkas stengiasi aplankyti. Na, o palaidų šunų bet kokiu atveju kieme laikyti nevalia.

Nemažiau streso sukelia ir tai, kad atėjęs pas rinkėją į namus turi susirasti skudurėlį, nusivalyti stalą, prasirinkti nuo kėdės drabužius ir kur nors prisėdęs pasiruošti balsavimui. O buvo ir taip, kad skudurėlis nepadėjo. Teko gaspadinei ant „stalo“ kloti vyro marškinius, kad komisijos nariai turėtų kur priglausti balsavimo dokumentus.

Visi turime apie ką pagalvoti, ką pakeisti, idant sklandžiau vyktų darbas, kad nebūtų jis beprasmis.