Norėčiau paviešinti vieną įvykį, kuris nutiko praėjusį penktadienį, apie 14.30 val., Ignalinos poliklinikoje. Esu studentė, taip pat medicinos srities studijų absolventė. Buvau priblokšta, kaip su manimi pasielgė gydytoja. Atvykusi į polikliniką, kaip visada, nuskubėjau prie pacientų registratūros. Man buvo pranešta, kad mano šeimos gydytoja šią savaitę dėl kažkokių priežasčių nebedirba ir pasiūlė nueiti pas kitą gydytoją – Svetlaną Golevą. Aš sutikau, nes kaip kitaip reiktų elgtis studentei, kuri tik du kartus per mėnesį grįžta į gimtą miestą? 

Žmogus daug supranta lygindamas. Tikroji Ignalina tiktai tarybinė. Dabartinė panaši į persiūtą drabužį. Tas tarybinės Ignalinos drabužis iškarpytas, o skylės užlopytos iškarpomis iš kitų drabužių. Ir tie lopai visiškai nepritaikyti  visumos stiliui,  visumos darnai. Vienuolika metų praleidau Ignalinos vidurinėje ir miestas man kėlė nepaprastų jausmų bei minčių. Tarybinių laikų Ignalina – vientisas ir organiškas darinys, konstruktas, kur visos įstaigos ir namai turi savo vietas. Vietas, kurios, rodos, kaip tik šitai funkcijai ir šitai įstaigai skirtos. Ir net neįsivaizduoji, kad gali būti kaip nors kitaip.