Skip to content

Ignalinietiškas įkvėpimas

MI informacija

Žmogus daug supranta lygindamas. Tikroji Ignalina tiktai tarybinė. Dabartinė panaši į persiūtą drabužį. Tas tarybinės Ignalinos drabužis iškarpytas, o skylės užlopytos iškarpomis iš kitų drabužių. Ir tie lopai visiškai nepritaikyti  visumos stiliui,  visumos darnai. Vienuolika metų praleidau Ignalinos vidurinėje ir miestas man kėlė nepaprastų jausmų bei minčių. Tarybinių laikų Ignalina – vientisas ir organiškas darinys, konstruktas, kur visos įstaigos ir namai turi savo vietas. Vietas, kurios, rodos, kaip tik šitai funkcijai ir šitai įstaigai skirtos. Ir net neįsivaizduoji, kad gali būti kaip nors kitaip.

Pradėkim nuo kadaise egzistavusio kino teatro „Turistas“. Kino teatro vieta parinkta su 100 proc. pataikymu. Juk kinas – kiekvieną dieną meninis įvykis. Vis nauja, nepaprasta ir kažkiek mistinė vizija, nuostabi galimybė kartu su didele bendruomenės dalimi suvienyta jausmu įkvėpti dvasinį nuotykį. Dar vienas tarybinių laikų „šedevriukas“ – Santuokų rūmai, kaip ir kino teatras, toje pačioje centrinėje miesto gatvėje. Tikrai rūmai, su įstabiais vitražais ir sale, skirta tik vienintelei, ypatingai poros gyvenimo progai. Iš „buvusių“ dar galima paminėti daržovių parduotuvę, pieno produktų ar buitinės radijo aparatūros parduotuves, kurios unikalios savo tiksline paskirtimi. Kiekviena su savo „charakteriu“ su ypatinga spalva, vitrinų dizainu ir vidine atmosfera, sklidina geros nuotaikos. Kas beatsimins originalius tos Ignalinos kvapus…

Dabar atidėkime lyriką į šalį ir pereikime prie rimtesnės temos. Kalbu apie centrinę miesto gatvę, Ateities gatvę. Maždaug prieš dešimt metų ji buvo tiesiog pertraukta, įrengus tos gatvės viduryje miesto aikštę. Įdant važiuojantieji galėtų tęsti savo maršrutą, buvo nustatytas vienos krypties eismo apvažiavimas. Reikia suprasti, kad visgi tai centrinė miesto gatvė, reprezentacinė. Įsivaizduokim, atvažiuoja garbingi svečiai, kurie nori susipažinti su miestu. Jie važiuoja centrine gatve, iškilmingai nusiteikę ir staiga turi pasukti susiaurėjusia gatve, kur didelio pastato galinė, ūžkaborinė pusė nusmelkia visą kelionės iškilmingumą. Arba, įsivaizduokime paradą su automobiliais, su vėliavomis, kuris iš plačios gatvės pasuka į siaurą, pražygiuoja galinį vienos įstaigos kiemą ir išlindęs vėl tęsia šventę plačia gatve. Praktinė pusė lyg ir „nieko tokio“, bet kai pažvengi iš moralinio taško, atrodo, čia jau nieko šventa.

Kai dingsta moralinė prasmė ir ima dominuoti, šėlti praktiškieji tikslai, pavertus „bet ką bet kuo kitu“, miestas netenka sakralumo. Tatai iškart atsiliepia to miestelio energetikai.

Kai 20a. pirmoje pusėje buvo atliekamas Maskvos architektūrinio pertvarkymo darbas, ypatingas dėmesys buvo sutelktas būtent į moralinį aspektą. Mat, moralinės vietovių paskirtys tiesiogiai susijusios su miesto energetika ir pozityvia atmosfera. Architektas Konstantinas Melnikovas suskirstė visą miestą į sektorius. Šiaurės vakarai atiteko kariškiams, pietvakariai – mokslininkams, pietūs – gyvenamasis rajonas, rytai – pramonės rajonas. Visa tai buvo pagrįsta žemės magnetinio lauko skleidžiamais dažnių skirtumais. Buvo suprasta, kad jei gyvenamasis rajonas stovėtų pramoninio vietoje, tai darytų neigiamą poveikį gyventojų sveikatai. Jei pramoninį rajoną nukeltų į tą kur vieta energetiškai palankesnė kariniam daliniui, tai žymiai kristų dirbančiųjų pajėgumas ir gamybos darbo našumas. Paaiškinimas tokio moralinio miesto išplanavimo glūdi  Visatos energetinės apykaitos fakto suvokime. Žemės magnetinis laukas įvairiose vietose nevienodas, taipogi kosmoso spinduliuotė nevienodai veikia įvairias žemės, miesto vietas. Tai, ką mokslininkai aptinka dabar, liaudis jau seniai intuityviai žinojo. Nuo senovės buvo žinomos „prakeiktos“ vietos ir „palaimintis“ vietovės. „Prakeiktose“ buvo vengiama statyti gyvenamuosius namus. Be to, „prakeiktosiose“ be jokių matomų priežasčių labai greit genda vanduo. Tiesiog jis prasmirsta. Pasaulis nėra toks paprastas, kaip kai kurie žmonės patys savavališkai viską susiprastina. Pasaulis myli harmoniją. Yra vietos, visiškai netinkamos vienai veiklos rūšiai, bet tinkamos kitai. Ten, kur gatvė įsibėgėja, negalima jos nutraukti staigiu užblokavimu nei iš šio, nei iš to.

Jau nuo senų senovės įvairūs, siekiantys galios ir klestėjimo  valdovai, kurdavo sau įkvepiančius simbolius. Tai būdavo – stabilumo, fundamentalumo ir polėkio bei jėgos simboliai.

Gatvė, kuri pavadinta tokiu simbolišku vardu – Ateities – ir štai jos dabartinė būsena signalizuoja užblokuotą polėkį. Pažeistas fundamentalumo principas.

Jausmas tarybinės Ignalinos buvo geras jausmas. Gatvės buvo pilnos žmonių. Nuolatinis praeivių srautas. Miestas pulsavo savo tėkmėmis, jame jautėsi gyvybė. Nereikia atlikti didelių mokslinių tyrimų ir stebėjimų, kad šiandieninėse Ignalinos gatvėse pamatytum jau visai kitokį vaizdą. Šiandien gatvėse matome tik pavienius praeivius, kurių susirūpinę veidai išduoda nepramoginę to pasivaikščiojimo priežastį. Kodėl žmonės nenori išeiti į gatvę, kodėl jie renkasi tūnojimą savo būstuose… Kodėl jie išeina tik spiriami būtinybės… O judėjimas šiek tiek pagyvėja tik ėjimo į darbą valandomis…

Viena iš miesto pasyvumo priežasčių, o ji ir yra svarbiausia – tai iškreiptas energetinis miesto žemėlapis. Po saule viskas yra natūralu – jei vieta žmogaus neslegia, ji natūraliai žmogų traukia. Mielos, patrauklios gatvės tiesiog išvilioja žmogų. Bet šičia matome tarsi kažkokį nenorą išeiti į tas gatves, „išbristi“ į tuos šaligatvius. Nenorima, ir tam tarsi nėra jokios matomos priežasties nei racionalaus paaiškinimo. Priežastys visgi yra, ir jos glūdi subtilioje energetinių srautų plotmėje. Žmogus veržiasi ten, kur jis jaučiasi pakylėtas, saugus ir laimingesnis. Tokios buvo tarybinės gatvės.

Žmogus neretai ėjo į gatvę vien tam, kad sutiktų kitą žmogų. Pasikalbėtų, pasilabintų. Žmogus išeidavo įkvėpti oro. ignalinietiško įkvėpimo.

Nesunku įsitikinti, kad beveik visi didieji mūriniai Ignalinos įstaigų pastatai yra tarybinės kilmės. Kai tarybiniai specialistai statė ir planavo šį miestą, jų neribojo ir nesaistė jokios „nuosavybinės“ ar komercinės problemos bei kliūtys. Tai buvo vientisa erdvė, kurioje nereikėjo apeidinėti nepriklausomų organizacijų ambicijų nei laviruoti tarp privatininkų interesų. Todėl miestas architektūriškai tobulai išsipildė ir nuskambėjo darnia organiškumo nata. Miesto aikštė anuomet buvo mažesnė ir jaukesnė. Čia pat buvo labai vietoje įkurdinti du morališkai itin svarbūs taškai – kino teatras ir kitoje gatvės pusėje solidus restoranas. Tai pilnaverčio miesto atraminiai stulpai. Pilnaverte Ignaliną taipogi darė savo vietoje esančios ir niekuo nepakeičiamos įstaigos, kurių šiandien nėra – tai  foto ateljė, knygynas, tiras. Prie viso šito labai savo vietoje stovėjo ir klestėjo koldūninė. Taip, taip, būtent koldūninė, teikusi miesto centrui savotišką šilumą – lengvai pasiekiamo šilto maisto dubenėlį. Solidumo, ir sakytum moralinio saugumo jausmą teikė didelė ir erdvi valgykla, esanti netoli autobusų stoties. Tai buvo reali galimybė pilnavertiškai bei gana pigiai papietauti. Didelė ir neslegianti erdvė įgalindavo maitintis ramiai ir oriai.

Piešiant praeitų laikų Ignalinos pažintinį portretą, neįmanoma nepastebėti spaudos kioskelio. Jis uždarytas ne taip seniai, bet tikroji jo šlovė reiškėsi tarybiniais metais, kai kiekvieną rytą prie jo spietėsi vietinė inteligentija, išalkusi laikraštinės žinios. Tai nepakartojamas vaizdas, vertas tapytojo drobės ir teptuko.  Visa ta nuo kioskelio apžvelgiama gatvės dalis anais laikais buvo įgavusi kažkokią nematomą inteligentiškumo aureolę ir moralinę svarbą.

Netoli spaudos kioskelio, lyg miesto vartai, bazuojasi autobusų stotis. Anais laikais ši miesto stotis svetingai buvo atvėrusi savo laukimo salę keleiviams. Puikią, erdvią, patogią. Šiandien didelio stoties pastato viduje keleiviams paliktas tik mažas erdvės plyšelis, tik tik prisiglausti. Argi akylam svečiui keleiviui nesimato, kad iš kadaise didelės keleivių judėjimo civilizacinės šlovės teliko  tik kuklus dalinis pajėgumas bei naudingumas. Buvęs puikus, tiesiog estetiškai grakštus autobusų stoties eksterjeras neskoningai sudarkytas renovacijos. Kadaise išorinėse šio pastato nišose buvo įrengti lauko suoliukai, organiškai suaugę su pastatu. Jie ir „reiškėsi“ kaip šios stoties „šarmas“. Matėsi, kad architektai galvojo apie žmogų ir patogumą. Šiandieniniai „architektai“ renovatoriai apie žmogų nebegalvojo – suoliukus tiesiog panaikino. Nuėjo paprasčiausiu keliu. O juk visi šie elementai – jie ir kūrė miesto dvasią, nuotaiką, humanišką Ignalinos atmosferą. Apskritai šiame mieste imta be gailesčio naikinti istorinę atmintį saugančius estetinius elementus – lyg ta atmintis ir žmonių jausmai būtų beverčiai.

Autobusų stotis, tokia, kokia ji yra šiandien, neatremiamai taikliai atspindi Ignalinos miesto santykį su sunykusiais rajono kaimais ir miesteliais. Stotis nebeklesti,  tik vegetuoja. Didelis skirtumas, kai anais laikais iš gyvybingų Ignaliną supančių rajono gyvenviečių autobusais tiesiog potvyniu suplūsdavo žmonės. Apsipirkti, įkvėpti svetingo Ignalinos oro ir šiaip su reikalais. Gyvybinė apykaita tiesiog kunkuliavo… Mat rajono gyvenvietės buvo realios civilizacijos išsiskleidimo taškai. Galingi kolūkiai, daugybė jaunimo, vaikų… tuose miesteliuose klegančios mokyklos, vaikų riksmais ir juoku gaudžiantys vaikų darželiai, turtingos bibliotekos, pašto skyriai, kino demonstravimo salės. Rajonas buvo kupinas gamyklų, stambių organizacijų, galingų techninio aptarnavimo ir remonto stočių. Faktas liudija, kad tos didžiulės civilizacijos neliko. Tatai vaizdžiai patvirtina jau daug metų didžiąją laukiamąją autobusų stoties salę sauganti spyna.

Ignalina galios centru buvo tik tol, kol ją supo ir tuo centru darė aplinkinių miestelių ir ūkių galia. Kai generolas neturi savo armijos, jis kiek nori gali čiustytis savo kostiumą, blizgančias sagas, tačiau jis jau tik butaforinis generolas. Dabar Ignalina gali kiek nori dabintis ir puikuotis savimi, atlikusi stambią renovacinę pudravimosi akciją. Ji rajono centre slūgso faktiškai pesimistinio atspalvio dykuma apsupta. Tai dykuma nūnai jau buvusios civilizacijos. Kad ir kaip nepriimtina Tarybų sąjunga politiniu atžvilgiu, valdymo metodais, nieks negali paneigti jos autoryste sukurtos realios ir galingos civilizacijos infrastruktūros.

Civilizaciniu kultūriniu aspektu TSRS Ignaliną ir visą kraštą buvo iškėlusi be galo aukštai. Taip aukštai, kad turbūt šimtmečiais šis kraštas nematys tokio industrijos ir organizuotumo lygmens. Kokia gi Ignalinos ateitis, jei pabandytume apčiuopti bendrą ką tik išdėstytų faktų esmę? Nori nenori vėl iškyla asociacija su pertraukta Ateities gatve. Tai lyg netyčia susiklostęs mistinis simbolis. Tiesa, ne šio rašinio tema yra analizuoti, ar tikrai tai yra ženklas, kurį siuntė Aukštesnės Visatos jėgos asmeniškai Ignalinai. Beje, mes gi Europa, tai gal tas ženklas skirtas „muziejumi“ virstančiai istorinei Europos civilizacijai? Kaip kad muziejumi Ignalinoje tapo Santuokų rūmai. Geresnio transformacijos simbolio ir nesugalvosi. Visa nūdienos Europa dejuoja nuo „senstančios“ savo baltaodės visuomenės. Neiškreiptum esmės, tą patį pasakęs ir apie Ignaliną. Kas iš to, kad jaunų dar yra, bet šičia svarbiausia yra tendencija. O mokinių skaičiaus mažėjimo tendencija rajono mokyklose nerami savo greičiu ir mastais. Kaimai tuštėja, iš kur gi pasipildys miesto švietimo įstaigos…

Mažėjantis vaikų skaičius koreliuojasi ir su santuokų statistika. Iš didžiulio tarybinių laikų santuokų srauto liko viena kita, tarsi vos ne atsitiktinai realybe tapusi santuoka. Santuokų rūmai valdžios sprendimu buvo sumanyti paversti muziejaus institucija. Tai tarsi aliuzija į tai, jog Ignalinoje jauna šeima greit gali pavirsti „muziejine retenybe“. Ignalinos naujasis muziejus galbūt dar vienas Aukštesniųjų jėgų siunčiamas perspėjimas Ignalinai apie šeimos, kaip institucijos likimą. Ne veltui buvę Santuokų rūmai stovi pertrauktoje „Ateities“ gatvėje.

„Ateities“ gatvė simboliškai įsiremia į Ignalinos mokyklą. Tai patvirtina faktą, jog pavadinimas „Ateities“ duotas su pagrindu, tikrai turint omeny šios gatvės simbolizuojamą miestelio ateitį. Juk ši gatvė nuo geležinkelio atveda iki mokyklos. Vaikai, jaunimas, moksleiviai – visi suprantam ir yra „ateitis“! Tiesa, mažai tikėtina, kad Ignalinos visuomenė supratingai ir rimtai pasižiūrės į ką tik aprašytąjį simboliškumą. Mat, simbolius bei ženklus labiau vertina ir į jų perspėjamąją prasmę reaguoja mistinio mentaliteto tautos ir kultūros. Mes gi – racionaliojo gamtos mokslo mentalitetas.

Nežiūrint visų įsivaizduotų, susifantazuotų miesto perspektyvos iliuzijų, Ignalina blunka. Tuo pačiu Ignalina puošiasi, puošiasi tarsi bijodama, kad tik kas nenustotų jos mylėti, pastebėjus išlendantį išvaizdos blyškumą. Ignalina garsiai ir dažnai linksminasi, kad tik kas nepastebėtų jos kasdienybės nuotaikų neužtikrintumo. Pagal tokią šio miesto mąstyseną išeitų, kad kai žmogus darosi ne toks išvaizdus, jis jau nevertas meilės. Kai ima pavargti, jau nevertas pagarbos. Ką, ar tada belieka jį palikti vienišą ir užmirštą? Ar tada jis paliekamas, kaip buvo palikti numirti Didžiasalio gyvenimo pavargėliai? Palikti vieni be maisto, be medicinos pagalbos ir be žmonių iš laisvos Lietuvos gailesčio. Nepatrauklūs savo išvaizda – už tai nurašyti. Iš priimtinų sąrašo išguiti. Išduoti, pateisinus savo „neutralumą“, kai niekam nereikia to žmogaus gyvenimo istorijos, jo jausmų, jo išminties, surinktos gyvenimo vingiuose. Kai nereikia jo profesijos, jo patirties, jo talento nereikia niekam. Jo sielos nereikia ir net jei už ją pavergėjas prašytų tik trijų kapeikų – nieks ir užtiek jo sielos neišpirktų. Nes jis neišvaizdus, jis liūdnas, jis ligotas. Vadinasi, tik išvaizda, prestižas, išorinis spindesys, tik puošnumo grožis čia yra vienintelis moralinis kriterijus. Kartais išorė nublunka, kad į paviršių, į pirmą vietą išeitų turinys. Paslėptas iš širdies grožis. Nereikia, Ignalina, slopinti turinio, dažant blunkančią išorę ryškiomis egzotinėmis spalvomis. Vaikai užaugs ir supras, kad jiems buvo vaidinamas butaforinis spektaklis.

Nuo redaktoriaus

Tai tas atvejis, kai sakoma, kad redakcijos nuomonė nebūtinai sutinka su autorių nuomone. Gerb. Aidas Ignalinos romantiką, esmę ir prasmę mato nerenovuotame, pilkame, neišvaizdžiame mieste, kuris esą neturi niekaip keistis, modernėti. Ar taip elgiasi nors vienas miestas Lietuvoje, pasaulyje? Išskyrus istorinius miestus ar jų kvartalus, kurių keisti išties negalima, tačiau ir jie atnaujinami, restauruojami. Atsimenu Ignaliną nuo 1966 m., kai iš kaimo atėjau mokytis į penktąją klasę. Tuomet tai buvo tik didelis kaimas (didesnis už manąjį) dar su daugeliu smėlėtų gatvių, pilkais mūreliais. Dabar – švytintis miestas, kurį negėda parodyti svečiui.

O gal tik aš taip manau? Laukiame atsiliepimų į šį rašinį, jūsų matymo ir nuomonių šia tema. Rašykite visais įmanomais būdais: paprastu paštu ar el. paštu:mi@ignet.lt, jonas@mignalina.lt.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje