Norėčiau paviešinti vieną įvykį, kuris nutiko praėjusį penktadienį, apie 14.30 val., Ignalinos poliklinikoje. Esu studentė, taip pat medicinos srities studijų absolventė. Buvau priblokšta, kaip su manimi pasielgė gydytoja. 

Atvykusi į polikliniką, kaip visada, nuskubėjau prie pacientų registratūros. Man buvo pranešta, kad mano šeimos gydytoja šią savaitę dėl kažkokių priežasčių nebedirba ir pasiūlė nueiti pas kitą gydytoją – Svetlaną Golevą. Aš sutikau, nes kaip kitaip reiktų elgtis studentei, kuri tik du kartus per mėnesį grįžta į gimtą miestą? Nebeturėjau kito pasirinkimo. Pralaukiau koridoriuje daugiau nei pusvalandį, pacientų nebuvo daug…

Pravėrusi duris, išlėkė seselė vis besiskųsdama, kad dar nepietavusi. Po kelių akimirkų ir pati S. Goleva išėjo apsižvalgyti, kiek ir kokie pacientai jos laukia. Buvome visi išklausinėti, dėl kokių priežasčių atvykome. Pasakiau, kad jau kurį laiką jaučiu skausmą pilvo srityje ir norėčiau bent jau siuntimo. Paaiškinau, kad man reikia tik siuntimo vidaus organams išsitirti, kad grįžtu čia tik dukart per mėnesį, o mano gydytojos nėra ir neaišku kada bus. Gydytoja pakeltu tonu ir iškreipta veido mimika liepė ateiti pirmadienį, nes ji dabar eina valgyti,  niekas jai neįdomu ir negali padėti. Negalėjau patikėti, kad ji mane išvarė iš įstaigos, kuri ir yra skirta mums, pacientams. Ir kaip man tuomet gėda pasidarė dėl gimtojo miesto medikų, kurie negali padėti žmonėms. Ir kaip pasitikėti jais? Nelinkėčiau nė vienam žmogui patekti į mano situaciją. Manau, tokiems gydytojams – ne vieta gydymo įstaigoje. Jei jau „amžiuje“, negali išdirbti visos darbo dienos ir padėti pacientams – ar ne laikas į užtarnautą poilsį?

Kaip ir minėjau, pati esu jau „viena koja“ medicinos srities darbuotoja ir puikiai suprantu, kaip reikia bendrauti su pacientais. Na, o tai, kas man nutiko – buvo „bendravimo viršūnė!“