Ekspedicija prasidėjo 1991 m. balandžio 1-ąją. Iš Maskvos Bykovo oro uosto išskrido du specialūs reisai ir po 6 su trupučiu valandų nusileido tuometinio Krasnovodsko oro uoste. Transportinis An-26 buvo prikimštas oro balionų ir reikalingos įrangos, o Jak-40 skraidino ekspedicijos dalyvius. 1991 m. balandžio 3 d. įeis į šio miesto prie Kaspijos istoriją. Stiprus gūsingas vėjas neleido laisvai skristi, bet ir parodomieji skrydžiai sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo… Tokia buvo ano istorinio skrydžio pradžia, papasakota jo dalyvio Nikolajaus Žukovo.

Skrydžio albumas

Ignalinos viešojoje bibliotekoje muzikos garsais (muzikavo trys Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos smuikininkai ir gitaristas) pristatytas nuotraukų albumas „Karakumų dykuma.Balionai ir žmonės“. Tai prieš 25-erius metus buvusio skrydžio įamžinimas. Renginyje dalyvavo idėjos autorius Rimvydas Maciulevičius ir skrydžio dalyviai Nikolajus Žukovas ir Gintaras Krisiūnas. Taip pat aistringas aviacijos entuziastas, finansų viceministras Romualdas Gėgžnas.

„Karakumų dykuma. Balionai ir žmonės“ – fotoalbumas apie skrydį trimis karšto oro balionais per Karakumų dykumą, taip pat ir pirmąkart istorijoje – naktį. Dalyvavo lietuvių, belgų ir čekų pilotų įgulos.Knygoje publikuojami originalūs kadrai, kuriuose atsiskleidžia Karakumų gamtos grožis, dykumoje gyvenančių tautų kultūros ypatumai, skrydžių akimirkos. Tekstai parašyti lietuvių, anglų, rusų ir prancūzų kalbomis. Prisiminimais knygoje dalijasi skrydžio dalyviai – fotografas ir knygos sudarytojas,rusų žurnalistas Jevgenijus Stecko, balionų oreivystės pradininkas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometėje SSRS ir komandos kapitonas R. Maciulevičius ir lietuvių įgulos narys N. Žukovas.

Kaip sakė renginį vedusi žurnalo „Aviacijos pasaulis“ redaktorė Vilma Jankienė, R. Maciulevičius albumą išleido savo lėšomis. „Norėjosi kažką palikti. Juk čia mano kraštas. Visi dėl jo jaudinamės, galvojame, ką daryti, kad žmonių nemažėtų, kad jie viltį turėtų, kad jaunimas dažniau žvelgtų į dangų…“, – kalbėjo R. Maciulevičius.  Viceministras R. Gėgžnas sakė, kad iš kokio kampo bežiūrėtum, lietuviai – skraidanti tauta. Jie oreivystės istorijoje paliko ir palieka gilių pėdsakų. Tai tarpukario pirmieji skrydžiai per Atlantą, aplink Europą, dabar – veržimasis į kosmosą ir dalyvavimas jo programose. Tuo negali pasigirti nei estai, nei latviai. „Kilometras kelio beveik niekur neveda, o kilometras aerodromo – veda į pasaulį“, – reziumavo pokalbį V. Jankienė.

Įteiktos pilotų licencijos

Tą pavakarę pasidžiaugta ne tik nauja knyga, bet ir pasveikinti Ignalinoje parengti pilotai.Šiuo metu R. Maciulevičius gyvena idėjomis, kurios susijusios su Ignalinos aerodromo ateitimi ir džiaugiasi, kad čia veikiančiame Skraidybos mokymo centre per vasarą jau parengti pirmieji  pilotai. Dviems iš jų – Vytautui Rafanavičiui ir Albertui Maciulevičiui – renginio metu įteiktos pilotų licencijos. Dar du pilotai (Mindaugas Furmanavičius ir Kęstutis Maldžius) šį dokumentą gaus jau artimiausiu metu. Pilotus pasveikino, jiems licencijas įteikė ir sėkmingų skrydžių linkėjo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis. Geros ateities jis linkėjo ir Ignalinos aerodromui. „Puikiai matome, kiek šie žmonės įdėjo ir deda pastangų, sveikatos. Tikiu, kad Rimvydo užsispyrimas ir jo bendražygių norai tikrai išsipildys“, – sakė meras. Renginio metu knyga buvo parduodama, visi trys jos sudarytojai mielai pasirašė knygoje.

1991 m. balionų skrydžio dalyviai papasakojo ryškiausias to žygio akimirkas, giliausiai įsirėžusias į atmintį. Jų pasakojimas buvo vienas prie vieno, ką jie parašė ir išleistoje knygoje.

Iš N. Žukovo prisiminimų

Kitą rytą karavanas leidosi link Kara Bogaz Golo įlankos. Skristi šiose vietovėse sudėtinga todėl, kad labai sunku pagauti vėją – jis turi būti arba pietų, arba šiaurės ir pūsti išilgai siauros žemės juostos tarp jūros ir įlankos. Sulaukus tinkamo vėjo, teko palaukti dar kurį laiką, nes galingi jo gūsiai neleido paruošti skrydžiui balionų. Momentas, kada visos reikalingos sąlygos sutapo, pagaliau atėjo, ir mes ėmėmės darbo. Per keletą minučių trys spalvingi balionai jau stovėjo išpūsti, siūbuojami vis užsukančio vėjo, laukdami komandos „startas“. Trys milžiniški šešėliai nugulė ant užtvankos paviršiaus. Iš 15–20 m aukščio galima stebėti ir jūrą, ir įlanką. Tačiau vėjas stiprėjo. Iš kažkur pasirodė Karinių oro pajėgų sraigtasparniai, ėmė sukti ratus aplink mus, kas kart vis arčiau. Nusprendėme leistis…

Apie tų vietovių grožį pasakyta yra daug. Bet gamta dar nuostabesnė, kai stebi iš viršaus. Kalvos ir kalnai, kanjonai ir tarpekliai atrodo kaip stebuklingi gyvūnai, tingiai gulinėjantys po Karakumų saulę.

Kursas – Kaplankyro plynaukštė, Tigrų lauku vadinama. Čia anksčiau tekėjo Amudarja (ji daug kur yra pakeitusi savo vagą). Pakrančių nendrynai buvo tinkama vieta medžioti turaniniams tigrams, kurie dabar išnykę. Vėlai vakare atvykome į Kaplankyro gamtos rezervatą. Oreivystės istorijoje įrašyta: balandžio 13 d., 21 val. 52min. vietos laiku, kai sutemos jau uždengios dykumą, Rimvydas Maciulevičius įgyvendino savo svajonę –pakilo oro balionu naktį.

…Naktį dykumoje nėra jokio šviesos šaltinio, tik žvaigždės ir mėnulis – jei dangus nedebesuotas. Būtent tokią naktį įvyko skrydis, apie kurį Rimas svajojo. Belgai ir čekai nelabai degė noru skristi. Vienas dalykas yra pakilti, visai kitas – sėkmingai nutūpti tamsoje, o trečias, pats svarbiausias, paskui naktinėje dykumoje surasti ekipažą ir balioną…Kartu su Rimvydu ir Gintaru gondoloje „Pepsi“ atsidūrė Benua Semeonas. Taip susidarė garsiojo skrydžio tarptautinis ekipažas.

Pasiruošimas naktiniam skrydžiui techniškai nesiskyrė nuo įprasto. Tik viską teko daryti apšviečiant automobilių žibintams. O stiprėjantis ir keičiantis kryptį vėjas sunkumų dar pridėjo.

Baimindamiesi į spyglius suplėšyti balioną, ant žemės ištiesėme didžiuli patiesalą, užkūrėme ventiliatorius. Rimvydas įjungė šildytuvus ir juodas dangaus skliautas nušvito raudona ir žydra degančių dujų šviesa, besiveržiančia iš dviejų ugnį spjaudančių gerklių. Kupolas greitai įšilo ir štai, tarsi gigantiškas kinų žibintas, virš Karakumų iškilo mūsų balionas, pasidavė aukštyn ir nuplaukė tolyn į bežadę tylą, gąsdindamas gyvūnus ir vietos gyventojus. Nebuvo jokių kliūčių, skristi buvo galima ilgai ir toli. Bet vietovė buvo absoliučiai nepažįstama. O ir susitikimo su gyvatėmis tamsoj nusileidus perspektyva neviliojo. Tad skrydis tetruko dešimt minučių…

Mums pakeliui pasitaikė druskingas ežeras, apsuptas balto akmens kanjonų. Kai saulė apšviesdavo krantus, atrodydavo, kad šviesa sklinda iš vidaus ir mainosi spinduliuodama visomis vaivorykštės spalvomis, o druska papėdėje primena šviežiai iškritusį nekaltą sniegą. Kaip Čiurlionio paveiksluose… Gaila, kad subjuręs oras neleido mums tokioje stebuklingoje vietoje skristi.

Galutinis ekspedicijos taškas buvo Chiva. Tai jau Uzbekija. Balionai startavo iš Ichan Kalos – senojo Chivos centro, savotiško miesto mieste. Praskridome šalia žymiojo Kalta Minor minareto – toks iškilmingas buvo finalas.

Kodėl ekspedicijai buvo pasirinktas balandis? Todėl, kad tuo metu dar nėra labai karšta. Be to, dykumai būdingi stiprūs vėjai – 20 ir daugiau metrų per sekundę.Balandis ta prasme ramus, nors kelionei besibaigiant mums visgi teko patirti smėlio audrą. Mes nepamatėme žemės, iškankintos saulės ir troškulio– balandį čia karaliauja pavasaris, net ir dykuma tokiu laiku džiaugsmingai pulsuoja gyvybe. Žaliuoja saksaūlai, skleidžiasi rožiniai margutės žiedeliai, smulkiais lapeliais apsipila dykumų akacijos, savo žvaigždutes demonstruoja gražuolė dykumų tulpė.

Iš R. Maciulevičiaus prisiminimų

Aš manau, kad jausmai yra patys svarbiausi, kai kalbama apie gyvenimą. Karakumuose vyko kažkas, kas susiję su gyvenimu. Su šia knyga vyksta tas pats: reikia pasakyti kažką tiesiai į širdį ir tiesiai į tikslą. Tai padarys nuotraukos. O man reikia, kad mintys, kurios šiuo metu nuskriejo paskui jausmus, susirinktų į vienį. Jausmams reikalingos mintys ir žodžiai, tokiu būdu jie įsitvirtina žmoguje. Tačiau mintys gali paskubėti. Todėl aš esu atsargus.

Žinai, kaip įdomu – juk mes ten suradome jūrą. Mes ją pamatėme per smėlį. Ši jūra man buvo atradimas. Su Kaspija viskas aišku, ji – šalia. Bet tai, kad Karakumai – tai jūra… Smėlyje visur vien kriauklės. Sako, jog ten, apačioje, labai daug vandens. Ir mes tai pamatėme per smėlį.

Dabar jausmas sugrįžo: mes vidury jūros. Dar mes sėdėjome po stogu, stogas tekėjo, skraidyti buvo neįmanoma. Miegoti buvo drėgna. Visa tai netrukdė jausti. Taip mes praleidome savaitę. Aš šį lietų ir dabar girdžiu. Ir kaip mašalai ten skraidė. Kai prasidėjo lietus ir mes negalėjome niekur judėti, mes pamatėme, kaip prasideda upė. Mes stovėjome ne ties upės ištakomis, o ties jos pradžia. Juk ištakos – tai kai upė iš kažkur išteka. O mes matėme, kaip ji prasideda iškarto visa… vanduo pakyla centimetru, po to dar ir dar… o po to jau reikia neždintis, kadangi ji pradeda plūsti. O buvo sausa vaga. Lietus nebuvo smarkus, bet lijo savaitę. Ir mes savaitę sėdėjome ir žiūrėjome į jį. Kaip jis pildė upę. Bet po to ji vistiek išnyko. Aš negaliu to pamiršti: vanduo atsiranda, kyla išdžiuvusioje vagoje, mes stovime per centimetrą nuo jos… jos vis daugiau ir daugiau – ir eina kupranugariai!

Sidabrinis druskingo vandens ežeras. Jo krantai švytėjo saulėje. Jie buvo labai aukšti, kokių 50 metrų, ir absoliučiai sidabriniai. Apačioje matėme žmogų, kuris garino druską. Kažkokiu būdu jis ten pakliuvo. Aš manau, kad ten buvo tik keletas centimetrų vandens, o visa kita – druska. Dabar man atrodo, kad ežeras buvo apvalus ir labai didelis.

Eina kupranugariai, jie pusę metų nebuvo namuose. Jie gražūs. Jie laisvi. Pusę metų jie ganėsi patys. Po to juos, greičiausiai, kažkas paims arčiau žmonių gyvenviečių, bet jie taip ir liks laisvi.

Mes įsikūrėme nedideliame kaimelyje. Visur kabojo plakatai „Šlovė TSKP“. Po kaimelį lakstė vaikai su avinėliais. Avinėliai buvo kaip šuniukai. Juos norėjosi pagauti, apglėbti ir nepaleisti. Jie draugavo su vaikais. O po to aš pamačiau daug užmuštų avinėlių skerdienos ir sužinojau, kad pats geriausias karakulis gaunamas iš dar negimusių avinėlių, ir šis kailis man nustojo egzistavęs. Man nemalonu matyti karakulio kailiniais vilkinčias moteris. Lapės – ne. Viskas normalu. Na, aš lapių sutikęs nebuvau, o su avinėliais aš buvau susitikęs.

Kas dar ten tokio buvo? Buvo dangaus akis. Naktį mes atsikėlėme ir nuskridome. Iš tikrųjų užduoties skristi nebuvo – po to draugai mūsų ieškos naktį… Ir tai buvo neilgas skrydis. Pakilome, paskridome, ir lengvai nutūpėme. Ir štai mes stovime su Nikolajumi Žukovu: danguje virš mūsų atsivėrė akis. Tokia didelė ir graži.Ten dangus gilesnis, tamsesnis. Žvaigždės ryškesnės. Mėnulis ryškesnis. O todėl, kad šimtus kilometrų aplinkui jokios šviesos nėra. Nėra namų, miestų. Vien tik žemė po dangum. Ir dangaus akis.

Tam, kad gyvenime atsirastų aiškumo, reikia sau susikurti sunkumų. Kartais jie iškyla natūraliai, ir tu privalai pasirinkti, ką vertini gyvenime. O kartais juos reikia susikurti pačiam. Taip mes padarėme, išsitrenkdami į Karakumus.

Žmonės. Vyrai sėdi, rūko, o moterys aplink dirba, labai gražios moterys! Jos trapios. Labai grakščios. Juodi nuostabūs plaukai ir labai taisyklingi gražūs veido bruožai. Jos bendraujančios ir ramios. Jos viską laiko savo rankose. O vyrai motociklais vaikosi saigas.

Urano rūdos kasykla. Aš po to sužinojau, kad išskyrus dulkes plaučiuose, rūdos gavyba nesukelia ypatingo pavojaus. Pavojingas vėlesnis urano rūdos perdirbimas…

Nakvojome jurtose. Aš įsiminiau dulkių jausmą. Tačiau dykumos audros, kokias aš vėliau mačiau emiratuose, nebuvo. Nors ne: buvo viena, kažkas buvo pačioje pabaigoje. Man tai labai geras jausmas: dykuma kaip nerami jūra. Tai asmeniška, tame mano esybė – kai kyla audra, mane užplūsta ramuma. Ir netgi laimės suvokimas.

Tai nebuvo aštrių pojūčių medžioklė ir vijimasis paskui riziką. Mes pilotai. Ten nebuvo jokio žygdarbio. Bet buvo stiprios emocijos, pažinimas. Žinai, pažinimas – tai labai geras žmogaus gyvenimo variklis. Tai suvokimo akimirka. Karakumuose ji truko 20 dienų, būtent akimirką…

Tai troškimas pažinti ir patirti. Štai, kas ten su mumis buvo.

Autoriaus nuotr.