Turbūt visiems pasitaiko – nesutinki su kuriame nors rašinyje išsakyta žurnalisto ar straipsnio herojaus nuomone, bet neigti ją neskubi. Galų gale nuomonė – kiekvieno asmeninis dalykas. Tačiau kai skaitai neteisybę, nesąmones ar tiesiog kliedesius…

Prieš savaitę „Mūsų Ignalina“ išspausdino Aido Dolotovo rašinį „Ignalinietiškas įkvėpimas“. Nemanyčiau, kad tai, kas jame išsakyta, susiję su Mėnulio faze, kaip buvo parašyta viename komentare. Veikiau tai bandymas išbalinti kruviną sovietmetį, pasitelkiant truputį netiesos, truputį mistikos, truputį dar kažko…

Pirmiausia derėtų susitarti dėl termino. Autoriui malonūs tarybiniai laikai, kurie šiais laikais vadinami taip, kaip buvo vadinami pačioje okupacijos pradžioje – sovietiniais. Pacituosiu Algį Ramanauską, kuris savo juodojo humoro rašinyje teigia: „…idiotai gali sakyti ir dažnai sako, kad sovietas“ yra nelietuviškas žodis, ir dėl to turi būti taryba. Nesąmonė. Sovietas yra seniai lietuvių kalboje, nuo maždaug 2017 metų įsigaliojęs tarptautinis rusų kilmės žodis, reiškiantis būtent sovietą, o ne tarybą“.

Tačiau, mano nuomone, A. Dolotovo meilė kai kam neleidžia jam suprasti tokių dalykų ir jis nuostabiai mikliai apverčia faktus aukštyn kojomis. Štai, pavyzdžiui, nusišnekėjimas apie tai, kad sovietmečiu Maskva architekto K. Melnikovo buvo paskirstyta į sektorius, remiantis „žemės magnetinio lauko skleidžiamais dažnių skirtumais“. Toliau autorius teigia, kad Maskvos šiaurės vakaruose buvo įkurdinti kariškiai, pietuose – gyvenamieji rajonai, o rytuose – pramonė, nes taip lėmė Visatos jėgos, ir „jei pramoninį rajoną nukeltų į tą, kur vieta energetiškai palankesnė kariniam daliniui, tai žymiai kristų dirbančiųjų pajėgumas gamybos darbo našumas“.

Koks idiotas turėtų būti architektas, nusprendęs karinius dalinius išdėstyti Maskvos rytuose, kai pagrindinė grėsmė SSRS, kaip sovietmečiu buvo teigiama, ėjo iš vakarų? Todėl būtent vakaruose (ir šiaurės bei pietų vakaruose) buvo dislokuoti iš pradžių priešlėktuvinės, o vėliau ir priešraketinės pajėgos ir ne architektai sprendė, kur jas dislokuoti.

O kariniai daliniai, kurių paskirtis buvo ne tik ginti Maskvą, bet ir daryti joje tvarką, dislokuoti toli gražu ne vien tik šiaurės rytuose. Štai žinomiausių karinių vienetų, kuriuos valdžia pasitelkia, kai jai to reikia (GKČP ir pan.) dislokacijos vietos: Tamanės divizija dislokuota Kalininece (į pietvakarius nuo Maskvos), Kantemirovo divizija – Naro Fominske (į pietvakarius), Dzeržinskio divizija – pačioje Maskvoje, Reutove, Balašichoje, Noginske (visi miestai – į rytus nuo Maskvos), Tulos divizija – Tuloje (į pietus), Riazanėje (į pietryčius nuo Maskvos) ir jau minėtame Naro Fominske.

Tad apie nesąmonę, esą kariniams daliniams vieta buvo parinkta įsiklausius į mistines Visatos jėgas, užteks. O tai, kad pramonė daugiausiai (toli gražu ne visa) sutelkta Maskvos rytuose, paaiškinama paprastai, ir tą paaiškinimą galima lengvai rasti internete: vyraujančiais vėjais, kurie dažniausia vakarinių, tik žiemą – pietinių krypčių.

Beje, tą patį galima pasakyti ir apie Vilnių – čia irgi labiausiai aplinką teršianti pramonė buvo sukoncentruota rytinėje pusėje esančioje Naujoje Vilnioje. Gal tai padaryta irgi Visatos nurodymu?

Bet grįžkime į Ignaliną. Jos sovietinėse gatvėje, rašo autorius, žmogus jautėsi „pakylėtas, saugus ir laimingesnis“, o išeidavo į gatvę „neretai vien tam, kad sutiktų kitą žmogų, pasikalbėtų, pasilabintų“.

Trumpiau tariant, autorius ilgisi tų laikų, kai „gatvėse būdavo pilna žmonių“. Galėtų pridurti – kai kiekvienoje tarpuvartėje buvo pilna jaunimo. Iš tikrųjų taip buvo. Ir visų pasivaikščiojimų, ir susibūrimų labai matoma priežastis buvo viena – nebūdavo ką veikti, nors dėl saugumo – čia labai abejotina. Vakarais saugumo nebuvo, ypač tarpuvartėse. Na, o dabar išvaryk senolį pas kaimyną, kai yra televizorius, išvaryk jaunuolį stovėti tarpuvartėje, kai yra kompiuteris. Į tarpuvartes išeina tik tie, kurie net su kompiuteriu elgtis nemoka. 

O morališkai labai svarbūs taškai anų laikų Ignalinoje, rašo autorius, buvo kino teatras ir solidus restoranas. Na, dėl kino teatro sutinku – jame „Čiapajevą“ buvo galima pažiūrėti. Dabar kiną televizorius rodo, patogiai ant sofos įsitaisiusiems. Bet solidus restoranas? Kiek prisimenu, jis, palyginti su tuo, kaip restoranai atrodo dabar, nušiuręs buvo. Čia, matyt, kaip tam senoliui, kuriam anksčiau ir moterys gražesnės buvo, ir dešrelės skanesnės, autoriui atmintis šlubuoja. Nors gal dėl dešrelių ir galima ginčytis, juk tais laikais tai buvo sunkiai gaunamas skanėstas. Gal ne visiems, aš pagal save sprendžiu, į uždarus bufetus nepatekdavau, į restoranus labai retai nueidavau… 

Bet kad kino teatras ir restoranas morališkai svarbiais taškais pavadinti – simboliška. Tokia ir moralė.

O spaudos kioskelio „šlovė“? Girdi, sovietmečiu prie jo rytais spietėsi „vietinė inteligentija, ištroškusi laikraštinės žinios“. Viena, kitokios „žinios“ tada ir nebuvo. Antra, dabar gailėtis kioskelio, mano nuomone, nėra labai protinga, nes laikraščių nebeliko. Tada jų reikėjo, dabar – vos prieš 25 metus Lietuva prie pasaulinio interneto tinklo prisijungė, ir štai, per tuos metus internetas beveik visus popierinius dienraščius sužlugdė.

Daug dar tame rašinyje ilgesiu sovietmečiui dvelkiančių eilučių prirašyta. Ir apie tuščią autobusų stotį, ir apie galingus kolchozus, ir apie kažkokią mistinę galią. Na, o ką daryti, jeigu dabar kiekvienas socialiai remtinas į Ignaliną, taip pat ir pašalpos pasiimti, važiuoja nuosavu automobiliu? Jeigu galingo kolchozo vietoje, kuriame dirbo šimtai žmonių, puikiausiai susitvarko kelios dešimtys ūkininkų, kuriems nebereikia nei pirmininko, nei sekretorės, nei pavaduotojų, nei apskaitininkų, nei brigadininkų, visų kitų tų, kurie anais laikais apsimetinėjo, kad dirba, o valdžia apsimetinėjo, kad jiems moka?

Ar ne tokių laikų ir tokių darbų ilgisi verkiantys, kad nėra darbo, o jei yra – tai per mažai moka, geriau iš pašalpos gyventi? Viena sovietmečiu gerai buvo: tinginius prievarta versdavo dirbti. Dabar visiems, neskirdami, vargsta žmogus ar tiesiog tingi, pašalpas moka.

O gal į Rusiją pasižvalgykime? Ten V. Medvedevo vyriausybės darbo ir socialinės apsaugos ministras Maksimas Topilinas praėjusį penktadienį pasiūlė įvesti „veltėdžių mokestį“, kuris būtų 20 000 rublių (beveik 300 eurų) per metus.

Beje, kadaise, prieš gerą šimtmetį, buvo dar geriau, kai kaime buvo pilna žmonių, kai kiekvienoje šeimoje augo krūva vaikų, kai šeimos galva arkliuku skubėdavo apdirbti visą savo ūkį – kas dešimtį, o kas ir mažiau hektarų, kai per didžiąsias šventes, susisodinęs vaikus į vežimą, važiuodavo į Ignaliną, ir tada joje būdavo pilna žmonių…

O dabar, kaip dainuoja Vytautas Šiškauskas, „Nebesirenka kaimynai“… Tik Visata čia niekuo dėta.

Nuo redakcijos

Atsiliepimų į A. Dolotovo rašinį „Ignalinietiškas įkvėpimas…“ yra ir daugiau. Ir už, ir prieš. Juos išspausdinsime artimiausiu metu.