Atsiliepimas į A. Dolotovo rašinį „Ignalinietiškas įkvėpimas“
Iškart perspėju: chronologijos ir nuoseklumo straipsnyje nedaug, mano nuomonė tikrai nesutampa nei su anksčiau šia tema rašiusio autoriaus, nei, ko gera, su redakcijos ir didelės dalies skaitytojų, bet tai ne mano bėda – galit neskaityt.
Pritarčiau, kad žmogus gali šį bei tą suprasti lygindamas (kai žino metodologiją ir naudoja), bet, anot naujojo folkloro: „Čia negalima lyginti, bet jeigu palyginsime…“ Tai gal ir palyginkim. Juolab, kad lygintojai bent kažkuo panašūs – tuo pačiu metu mokėsi vienoje klasėje.
„Tikroji Ignalina tiktai tarybinė“ – antru sakiniu tvoja tikrųjų vertybių išmanytoju save laikantis. Ir kam čia vargintis atskiriant sovietinį nuo tarybinio. Homo sovieticusai (tokie žinduolių rūšies gyvūnai) visada niršta ir taško putom iš smirdinčių srėbtuvių, nes sovietai, esą, nelietuviškai. Jų apibrėžimo laikantis – tai Ignalina ir dabar tarybinė, nes turi valdžią – tarybą.
Pasiūlymas pakeliauti laiku ir erdvėje po sovietinę / dabartinę Ignaliną gali būti visai prasmingas tiems, kas dar negalėjo jos senosios matyti ir tiems, kas pamiršo, nes taip ramiau. Tik meluot nereikia.
Pradėkim nuo „priemiesčių“. Budriai. Buvo svarbūs, vokiečiams nutiesus siaurąjį geležinkelį, kurio bėgius ir kitas medžiagas vietiniai vėliau sėkmingai inkorporavo į savo nuosavus statinius. Sovietmečiu suklestėjo. Atsirado tramplinas – tikras! Tai dalykas, kurio negėda, kuris vertė didžiuotis savo miestu, nes niekas kitas tokio neturėjo ir net priešmirtinės konvulsijos – baisus medinių rąstų girgždesys papūtus vėjui – skambėjo didingai. Nugriovė, naujo nesurentė. Pastatė žiemos sporto bazę su amžinuoju jos direktorium. Dar buvo parduotuvė – niekuo neišsiskirianti tamsi skylė. Ką turim šiandien? Sporto centrą su direktorium, keltuvus, trasas, šaudyklą su gaudykla. Geriau? Akivaizdu. Žmonės laimingesni, kuria savo namų aplinką, maudosi ar šliuožia nuo kalnų. Ir nepaisant kiek tau metų, niekas neverčia gegužės dienomis atnašaut okupantų paminklui. Ilgio pakrantėje puikus paplūdimys su tiltu, persirengimo kabina, suoliukais, treniruokliais, „longdropu“ ir pavėsine, šalia – erdvi automobilių stovėjimo aikštelė.
Pereinam Vilniaus gatvę ir mes jau mieste. Vietoj pirmosios Ignalinos (vėliau rusų) mokyklos – nedidelės išmonės gerokai paklypusio vagoną primenančio statinio – Ignalinos rinktinės pastatai. Šviesūs, švarūs, derantys su didingomis pušimis. Aplinka kariškai tvarkinga. Pareigūnai mieste – taip, puiku, nes jie mūsų. Mes turime jiems už ką dėkoti: už saugią valstybės sieną, už nelegalų sulaikymą, už surinktą į biudžetą akcizą, už pasirengimą ginti šalį – ačiū. O ką turėjom sovietmečiu? Svetimus kareivius siauromis (nebūtinai) akimis, kurių pasaulio matymas – nuo „editypjechi do iditynach…“ Gal jų ir bijojom, bet tikrai negerbėm.
Visai šalia šviečia atnaujinta gaisrinė – dar vienas būtinas miesto atributas. Jų nedaug, bet jie žino, kaip atlikt savo pavojingą darbą, visada pasirengę, ir net jei išsidalinę kortas iškart nusprendžia, kas išlošė, į juos su viltimi žiūrime, kai reikia gelbėti žmogų, kai dega turtas, kai nebežinome, į ką pagalbos kreiptis. Ačiū jiems.
Prie gaisrinės šalia didžiausias miesto prekybos centras. Kai nustosit inkšt, kad nėr ką jame daryt, nes nėr už ką, prisiminkit, kas buvo čia seniau – palaikis medinukas, kurio paskirtis keitėsi nekart. Puikiai atsimenu, kai būdamas tik kelerių metų, auklėtojos priverstas nuryti (privalai viską suvalgyt) virtus lašinius, neilgai trukus tuos liulančius gelsvus gabalus išpurškiau jai ant batų.
Ką turime čia dabar? Didžiausią mieste, pritaikytą mūsų poreikiams, didžiausio prekybos tinklo parduotuvę – vietą, kuri pritraukia daugiau žmonių nei visos kitos kartu sudėjus. Ir neskieskim apie dvasingumą, kol nepatenkinom pirminių poreikių. Dar paskaičiuokim, kiek žmonių čia dirba, užsidirba ir sumoka mokesčių, už kuriuos naujai klojamas asfaltas tavo ir mano gatvėje ar perkamos knygos viešajai bibliotekai.
Kitoje gatvės pusėje – kitas prekybos centras. Dviaukštis. Visada knieti paklaust, ką jie ten veikia antrame aukšte dabar, kai visa prekyba tik pirmame? Bala jo. Sakysit, kam čia reikia tų dviejų monstrų vienas prie kito, geriau pieninė būtų likus. Reikia dviejų ir dar trečio tam, kad rastum tarp šimto ar daugiau rūšių savo mėgstamos dešros (duonos, alaus, „proškų“), būtų akcijos, išpardavimai, o „gobšuoliai prekybininkai“ pasiimtų tavo pinigus, kurių, sakei, neturi. Nereikia pieninės, nes dabar jos jau ne anglimi kūrenamos ir miestas ne pramonės centru, o kurortu planuoja tapt. Sanatorijos reikia, pieninės – ne.
Pereikim sutvarkyta pervaža saugiai geležinkelį. Nebėra būdelės su budinčia, kuri palydėdavo traukinius užsimaukšlinusi juokingą didoką kepurę ir su vėliavėle apvyniotu pagaliu rankoj. Įtariu, pora negudrių įrenginių patikimiau atlieka tą darbą dabar. Taip – traukiniai jau gana retai sustabdo eismą, bet ir mes ne ant maskolių (moskvich‘ų) važinėjam ir pašte po dvi valandas nelaukiam, kad su Vilniumi sujungtų, kai draugui skambinam.
Įžengiam į išsakralintą kažkokia Laisvės aikšte Ateities gatvę. Štai sovietinis „vojenkomatas“, kažkodėl neprigijęs balos vietoje pastatytame sandėlyje (gal nelygis buvo) ir perkeltas į ATEITIES gatvę, į kurį patekus, tau iškart būdavo parodoma paties menkystė, kai intelekto neišvarginti, bet su antpečiais žmogėnai ir jų parankiniai baltais chalatais gainiodavo šaltais koridoriais menkai apžėlusius jaunuolius bei su pasimėgavimu spoksodavo į šių genitalijas.
Šalia bankas, kurio nereikia, nes „nėra ką ten laikyt“, bet paveldėtojai dažnai iš nuostabos „išpundzina akis“, kuriame ir naktį gali sutvarkyt nesamam anūkui kilusias bėdas.
Palypėjus aukštėliau – buvusi ūkinių prekių parduotuvė, skleidusi nepakartojamą dichlofoso aromatą viduje ir prekiavusi kelių dydžių vinimis, kurių negalėjai įkalti, nes plaktukų pirkti nebuvo. Kiek geriau dabar – patys žinot.
Pasiekiam iš pirmo žvilgsnio gal ir didoką, mažai žaliuojančią, bet Laisvės aikštę, o ne bevardį, krūmais apžėlusį skverą su fontanėliu. Kažkam gal neramu ir liūdna, kad neliko kur tribūnos pastatyti. Kad lygesni gyvūnai nebegali iš po savo kailių ir karakulio kepurių paspangusiomis akutėmis stebėti smagiai pakilią darbo liaudies, kolūkiečių, mokslo ir inteligentijos bei šauniai dalyvauti eisenoje išprievartauto jaunimo, numėlusiomis rankomis nešančio kartoninius balandžius, vėliavas, stabų išdailintas ikonas, eiseną. Kad nebegali krioktelti į mikrofoną užkeikimų apie besiartinantį rojų kiekvienoje atskirai paimtoje respublikoje ir visose kartu sudėjus. Dabar tikrai geriau. Ir sceną visų žanrų: folk, pop ar politikos atlikėjams galima į norimą pusę pastatyt ir įspūdingą eglę papuošt ir visų seniūnijų kiemelius sutalpint ar net skeitparką įrengt.
Šalia buvo kinas „Turistas“ – toks labai neišskirtinis (Lietuvoj analogiškų ne vienas) kulto pastatėlis. Sovietų kultūrtrėgerio Lunačarskio 1925 m. perpasakotame pokalbyje apie kiną su amžinąja mumija (tuomet kažkiek gyva) cituojami šiai priskirti žodžiai, kad iš visų menų jiems (sovietams) svarbiausias kinas. „Juk kinas – kiekvieną dieną meninis įvykis. Vis nauja, nepaprasta ir kažkiek mistinė vizija, nuostabi galimybė kartu su didele bendruomenės dalimi suvienyta jausmu įkvėpti dvasinį nuotykį.“ Smagu, kad auklėjimas nepraėjo pro šalį. Juk negali pamiršt, kaip gera belaukiant filmo stebėti pasakojimus apie kosminius primilžius ir kolūkines statybas (arba atvirkščiai) – abiem atvejais – tiesos tiek pat. Tik, va, eilės prie bilietų ilgis tiesiogiai priklausė nuo to, kur filmas buvo sukurtas. Labai jau norėjosi nors tamsoje, nors sėdint ant lentos kietumo kėdės, bent kiek pažvelgti į tą kitą ir kitokį, daug spalvingesnį, gausesnį gražių žmonių ir tikresnių jausmų pasaulį, kad ir indišką, o retsykiais, visai tikrą – vakarietišką.
Santuokų rūmai – prielipas prie pagrindinio „kultūrkės“, artimas šedevrui tiek, kiek artimi brežnevo pamokslas ir mamos lopšinė.
Dar šalia „du morališkai itin svarbūs taškai – kinoteatras ir kitoje gatvės pusėje solidus restoranas. Tai pilnaverčio miesto atraminiai stulpai.“ Jei negarini acto ir nesi pusiau nugaišęs nuo „chemtreilų“, pilnaverčio miesto atraminiais stulpais matyti kiną ir restoraną gali tik būdamas ribotų poreikių ir polėkių klientas, kuriam kelias į biblioteką ar kultūros įstaigą menkai težinomas, o internetas nepasiekiamas. O kino teatro statinys šiandien vienas moderniausių mieste. Jame dirba žmonės, atnešantys daug daugiau naudos miestui nei buvęs „moralinis taškas“ (WTF?) Daugiau žinių yra apie G tašką.
Beje, šiandien daugiau ir kokio norim kino turim namuose, o puikiausios kino salės pritraukia užtektinai žiūrovų, tik kitokio dydžio miestuose. „Dringio“ restoranas, vėliau girdykla, sėkmingai evoliucionavo į vietas prekybai, o senasis gastronomas – į naują, erdvią, visada maloniai vėsią ir neužkimštą žmonėmis dar vieno tinklo parduotuvę.
Dar galiu prisimint stiklinį paviljoną ant kalno, vėliau „Žuvėdrą“. Smagu būdavo ledo taku lėkti nuo šito kalno, pasikišus kartono gabalą, ypač jei nepataikydavai įkrist į šalia tekančius neužšąlančius geltonai rudus upelius, iš tolo trenkiančius amoniaku. Gal todėl dar ir dabar retas ignalinietis Paploviniam maudosi. Ir visai klaikią, šaltą vargo koldūninę („koldūninė, teikusi miesto centrui savotišką šilumą – lengvai pasiekiamo šilto maisto dubenėlį“) prie kurios prisispaudusioje šuns būdoje sėdėjo ledinė boba ir pardavinėjo (kai užveždavo) klaikiuose kartoniniuose „puodeliuose“, kurį palietus mediniu pagaliuku visas kūnas nueidavo pagaugais, „vaisinius“ ledus po 3 kapeikas ar „prabangius“ eskimo ar net karališką plombyrą dešros pakuotėje už pusė rublio, kurio niekada neturėdavai.
„Mėsinė“ kartu „pieninė“, kurios pardavėjos ir mėsininkai buvo miesto elitas, svarbesnis realiame gyvenime net už partkomo bonzas, nes jie turėjo MĖSOS ir, jei buvai „sąraše“, galėjai iš jų per galines duris gaut nusipirkt kažko valgomo, jei ne – prašom banginio taukų (ypač populiaraus tuomečio gaminio, nepakeliamai išradingai piramidėmis išstatyto bene kiekvienos maisto parduotuvės šaldytuvuose-vitrinose) ar vištų sportininkių (melsvos spalvos dedeklių – virimo laikas 2–3 valandos, paskui išmeti, bet lieka sultinys).
Spaudos kioskas, kurio didžiausia nauda buvo, kad jame beveik visada būdavo „kosmoso“ (jei ne – tai bent „Inkaro“), o akiniuota pardavėja, ar dėl tinkamų akinių neturėjimo, ar dėl tylaus rezistavimo valdžiai, ar iš neapykantos visiems jaunesniems už ją, be jokių: „Parodyk pasą“, parduodavo rūkalų penkiolikmečiui. Ir dar tiems, kuriems pasisekė užsisakyti, nes užsakymų skaičius buvo ribotas, krislelį vakarų pasaulio atspindžių, išguldytą ant + – normalaus spaudos popieriaus Burda, Uroda ar kitų, arčiau Vakarų esančių, lagerio šalių žurnaluose. Joks sveiko proto ir sąžinės žmogus makabriško pavadinimo „tiesos“ ar kito sovietinio propagandinio šlamšto rimtu informacijos šaltiniu nelaikė, o pirko, nes norėjo bent kažką sužinoti ir gal kokios Ezopo kalbos užtikti.
Menu „geležinkelio“ parduotuvę, kurią norėdamas pasiekt, negavęs varnašūdžio antpečių, turėjai laviruodamas perbėgti parką. Nuo šios, stovint antrą valandą eilėje nusipirkti DUONOS! pavogė vos mėnesį važinėtą naują dviratį (milicija net ir pareiškimo priimti nenorėjo ir, žinoma, neieškojo – per menka bėda. „Ligoninės“, kur lentynoj išdidžiai pūpsojo grikių kruopos, saldus kondensuotas pienas (šiaip jau nematyti dalykai eilinėj parduotuvėj), bet, va, tokia smulkmena, nusipirkti jų galėjai tik diabetu susirgdamas ar karo veteranu būdamas.
Yra mačiusių kitą miestą. „Iš „buvusių“ dar galima paminėti daržovių parduotuvę, pieno produktų ar buitinės radijo aparatūros parduotuves, kurios unikalios savo tiksline paskirtimi. Kiekviena su savo „charakteriu“, su ypatinga spalva, vitrinų dizainu ir vidine atmosfera, sklidina geros nuotaikos. Kas beatsimins originalius tos Ignalinos kvapus…“ Atsimenu – į daržovių parduotuvę pusę metų negalėdavai užeit, nes iš koto vertė perpuvusių kopūstų arba bulvių ar kokio kito š. tvaikas. O trilitriniai su beržų sula mažai ką domino. Kreivos teplionės ir užrašai kirilica ant langų įspūdžio nedarė. Radijo aparatūros, pritaikytos žmonėms, sovietai negamino, todėl tokių prekių parduotuvė buvo dar viena eilinė valdžios apgaulė. Geriausia – nupigintų prekių parduotuvė, kurioje nusipirkęs skysto nebegaliojančio plaukų lako už 1 kapeiką, galėdavai juo ant pusnių išrašyti tokius šūkius, kuriuos dauguma norėjo šaukti, bet nedrįso, nes tokios, esą, aplinkybės buvo.
Pseudomokslinių kliedesių – virpesių tremoro kamuojamas personažas deda argumentą – „moralinės vietovių paskirtys tiesiogiai susijusios su miesto energetika ir pozityvia atmosfera.“ Konstantinas Melnikovas. Žymus. Suprojektavo ir pagamino pirmąjį svarbiausios sovietų mumijos sarkofagą, dar yra likę jo projektuotų automobilių garažų, gamyklų klubų – proletarų moderno.
Užtat visur buvo pilna krūmų, ypač tarp Ateities ir Vasario 16-osios gatvių, kur takas, vedantis į „Žibutės“ gastronomą, apžėlęs krūmais, kaip žinomos „smėliankos“ girtuoklės tarpkojis, kurį ši nesibodėdavo demonstruoti, išėjusi nusilengvinti už „Žuvėdros“, nes „tulikai“, jei nebūdavo uždaryti, būdavo užsikimšę ir net tokio intelekto bei kultūros individams nekėlė noro juose apsilankyti. Sovietiniai „longdropai“ su skylėmis grindyse išvis verti atskiro straipsnio, nes būtent jų skleidžiamas tvaikas nuodijo žmones tiesiogiai ir rodė kiekvieno individo menkystę sistemai.
Ko tikrai man gaila – tai „jaunimo kavinės“ – mažos jaukios, įstabiai kvepiančios šviežiai malta ir ką tik išvirta tikra kava, puikaus plombyro su reto skonio granatų sirupu, pateiktų ledainėje ant kojelės bei ten dirbusios, visada puikiai atrodžiusios ir tiesiog gražios, be perdėtų lipšnumų paduodančios ką užsakei, barmenės. Kas tame namelyje dabar?
Apie dvasingumą ir jausmus. „Jausmas tarybinės Ignalinos buvo geras jausmas.“ Ne, nebuvo. Šūdinas tas jausmas, kaip ir viskas sovietų. Bet kurios įstaigos vadovas ir net mokyklos direktorius pats skundė savo darbuotojus ar mokinius kagėbistams, niekas negalėjo būt tikras, ar net artimiausi tau žmonės neprašo milicijos tavęs pasekti, kad šuns keliais nenueitum. Prievartinė politizacija, gyvenimo tikrųjų orientyrų pakeitimas ideologinėmis suktybėmis ir stabais. Melo iškėlimas į visuotinai priimtino elgesio lygį. Vagystės, girtuoklystė, tikėjimo varžymai, žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisvės totalus gniuždymas.
Dabar trūksta žmonių? Čia tų kolchozo fermų pakampėse alkoholio kvaituly pridrožtų chunveibinų? Jų klegesio? Ačiū – ne. Trūksta sąžiningų politikų? O ar pamenat partkomą, kur pridulkėjusių koridorių ir galvų tuštumoje buvo sprendžiamas tavo gyvenimas? Netinka atsinaujinimas, renovacija? Geriau dvasingai sušalt griūvančioj troboj? Jei taip blogai gyvent ir nesinori taikstytis su realybe, yra garbingas būdas – seppukku. Tik bijau, kad persirėžus pilvą, pasimatytų ne viduriai, o vata – ta pati medžiaga, kuria buvo užpildomos „vatovkės“ ir kemšamos galvos.
O tiems, kurie čia ir dabar, pakartosiu savo geriausios mokytojos mintis: „Aplinkybės nelemia. Žmogus pasirenka.“ Rinkitės – ar likti tamsoj, praeity, savigraužoj, pyktyje, frustracijoje, pagiežoje ar matyti, šviesią plačią mūsų ATEITIES gatvę.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!