Trukt už vadžių – ir iš pradžių. Labai liaudiška ir kaimietiška, bet kuo labiau visi koneveikia ir bjaurisi tais „kaimiečiais“, tuo labiau jie man patinka. Vadinasi, yra juose kažkas ypatingo. Priešingu atveju, niekas nė nekalbėtų apie juos. Ir nesistengtų su pasibjaurėjimu drėbti į akis – „kaimietis“. Mano istorija – apie itin aukštos moralės gydytojus ir „kaimiečius“.

Dėl viso pikto noriu patikslinti, jog kaimiečiais vadiname ir laikome tuos, kurie, esą, turi mažiau pinigų nei mes, užima prastesnes pareigas, nevažinėja prabangiais automobiliais ir nesidrasko paskutiniame dėvėtų drabužių parduotuvės išpardavime. Oi, vos nepamiršau paties svarbiausio – „kaimiečiai“ yra tie, kurie šiandien tikisi mūsų pagalbos ir dažniausia už mus protingesni.

Taigi, sako, kad visi keliai veda į Romą. O mūsų, kaimiečių, keliai veda į Ignalinos rajono polikliniką. Į redakciją užsukęs Kazys Dailidė atėjo atvirai, neslėpdamas pavardės, pasisakyti prieš netoleruotiną poliklinikoje dirbančios gyd. Nijolės Šaboršinienės elgesį su pacientais. Kaip ir sakiau, jei tu atėjai prašyti ko nors, vadinasi esi žemiau už mane ir galiu pasimėgauti tyčiodamasis.

„Esu ligonis. Jau ketverius metus sergu cukriniu diabetu ir lėtiniu pankreatitu. Šių metų liepą buvo atlikta operacija. Pašalinta tulžis ir dalis kasos. Dėl tos priežasties nuolat važinėju į Vilnių pas gydytojus, stebima mano būklė, kol organizmas galutinai prisitaikys funkcionuoti kitu ritmu. Prieš vykstant pas gydytojus konsultacijai, reikia gauti siuntimą iš savo šeimos gydytojo. Mano gydytoja sirgo, tad nuėjau pas N. Šaboršinienę. Ši nevarčius mano kortelės ir net manęs neapžiūrėjus, pirma liepė eiti pas gydytojus Ignalinoje ir pasitikrinti. Aš pamaniau, kad gal ji taip juokauja… Dar kartą viską paaiškinau ir paprašiau ekstra (skubaus) siuntimo, kaip kad Vilniaus gydytoja liepė man pasiimti, nes ji jau laukė manęs, kad priimtų be eilių. Mano užsispyrimas gydytojai nepatiko, ji piktu ir įžeidžiančiu tonu pradėjo šaukti, kad bus taip, kaip ji pasakys ir, net neapžiūrėjus manęs, nei įrašų mano kortelėje, išrašė siuntimą paprastą, pagal kurį pas gydytoją patekti galėčiau tik lapkričio 18 d., įrašydama: „Būklė stabili.“ Ką ji žino apie mano būklę? Debesyse perskaitė? Nustėrau. Tokio požiūrio į pacientą niekaip nesitikėjau. Dabar šunims už gerus pinigus kažin kokias gražinimo ir sveikatinimo procedūras atlieka… O taip… Už pinigus… Matyt, priekyje manęs į gydytojos kabinetą taip pat turėjo užeiti mano piniginė? “ – svarsto K. Dailidė.

Kam  jau kam, bet gydytojai aiškinti apie ligas ir sveikatą bei pasekmes tikrai ne mūsų, kaimiečių, reikalas, o štai vidinės kultūros ir moralės reikalai, kurie visai pašliję, yra visos visuomenės reikalas. Niekur mes nepajudėsime esą kurdami gražesnę krašto ir šalies ateitį, kol tegalvosime kaip kitą pažemint, sumenkit, pašiept. Ištiesk ranką „kaimiečiui“ ir kitą kartą jo vaikas išties ranką tavo vaikui…