Skip to content

Ir pinigai, ir politika

Vėlinių išvakarėse Dūkšto miestelyje buvo atidengtas ir pašventintas paminklas krašto tremtiniams.

Negirdėjau, kad apie tai būtų pranešęs koks nors Lietuvos komunistinis radijas ar tokia pat nepriklausoma televizija. Užtat daug kartų buvo kartojama žinia, kad Kauno IX forte atidengta lenta čia 1941 metais nužudytiems žydams, kartojama ir prieš ją atidengiant, ir atidengus.

Kuo galima paaiškinti tokią nepagarbą, netgi panieką savo tautai? Klausantis ir skaitant žiniasklaidoje skelbiamų gausybę rašinių apie vos ne visuotiną lietuvių bendradarbiavimą su nacistais, žydų žudymą ir jų turto grobstymą, susidaro įspūdis, kad visam tam yra sumaniai diriguojama.

Juk apie tai, kad tie, kurie plėšė žydų turtą, neretai po to plėšė ir tremtinių sodybas, tapo stribais, nerašoma. Kaip ir apie tai, kad žydus šaudė ir saviškiai – žydai.

Ar kada nors skaitėte apie tai, kaip Ašmenoje buvo sušaudyta 410 žydų? Tai atsitiko 1942 m. spalio 23 d. – ar ši diena buvo paminėta kokiais nors rašiniais Lietuvos žiniasklaidoje? Gal apie tai girdėjote per žinias? Apie tai, kad Ašmenos žydus mirčiai atrinko Vilniaus geto policininkai žydai, kad tie policininkai žydai dalyvavo Ašmenos žydų žudynėse?

„Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų /…/, o trečioji grupė buvo aikštėje /…/ Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę… Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo išsiųsti iš miesto. /…/

Visi tie 410 atrinktų žmonių buvo /…/ nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams./…/

Per tas kelias dienas, kurias žydų policininkai praleido ten, tie 30 policininkų išgėrė 100 butelių degtinės. Žydų ir lietuvių policininkai surengė specialias „išgertuves“. Vienam iš „besočių“ judenratas (geto taryba) parūpino keptą ožką. Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų. /…/“

Tai citata iš Vilniaus geto metraštininko Hermano Kruko dienoraščio „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“, kurį 2004 m. lietuvių kalba išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Visa tai kažkaip nesiderina su lietuviškoje žiniasklaidoje nuolat eskaluojama nuomone, kad lietuviai – „žydšaudžių“ tauta, kad žydų žudynėse, kaip teigia Efraimas Zuroffas, dalyvavo iki 40 tūkst. lietuvių ir dabar lietuviai turės amžinai gailėtis. E. Zuroffas net nebando paprieštarauti kartais išsakomai minčiai, kad jeigu ant Lietuvos nukristų atominė bomba – ir to būtų maža. O štai apie tai, kad 10 km nuo Minsko, Karlo Markso kolchozo teritorijoje, buvo Trostineco mirties lageris, vadinamas didžiausiu buvusios SSRS teritorijoje, kad jame buvo sunaikinta daugiau kaip 200 tūkstančių žydų, arba beveik tris kartus daugiau, negu Paneriuose, zuroffai kažkodėl nekalba. Neapsimoka nei politiškai, nei finansiškai?

Amerikietis Normanas G. Finkelšteinas, gimęs Varšuvos getą ir lagerius iškentėjusioje žydų šeimoje, 2000 metais Niujorke išleido knygą „Holokausto industrija“. Pasak autoriaus, žydų kančia išnaudojama politiniams, lengvo pasipelnymo tikslams, holokaustas verčiamas verslu. Viena svarbiausių holokausto industrijų N. G. Finkelšteinas vadina Simono Wiesentalio centrą, kurio atstovas E. Zuroffas sėkmingai ganosi Lietuvoje.

Rūta Vanagaitė, rinkdama medžiagą savo knygai „Mūsiškiai“, po Lietuvą vežiojosi E. Zuroffą. Už kokius pinigus? Už E. Zuroffo? Nejuokinkite žmonių. Pasak pačios autorės, knyga užsimezgusi iš Europos Komisijos finansuojamo projekto „Panerių lopšinė“ bet iš jo uždirbusi mažai – „minimalią pusmečio algą“. O vėliau šis projektas persikėlęs iš Vilniaus į Kauną ir kitus miestus, kur viskas vyko „įsisavinant europines lėšas“.

Finansinė nauda – aiški. O politinė? Ar tai nėra noras nuslėpti tikrąją genocido priežastį? Štai R. Vanagaitė savo knygoje apdergė savo senelį tremtinį, kuris pirmaisiais vokiečių okupacijos metais esą sudarinėjęs Kavarsko žydų sąrašus. Tačiau žydų sąrašų nereikėjo sudarinėti, ir taip buvo aišku, kas yra žydas, tad ar tai nebuvo sovietinių aktyvistų sąrašai, tarp kurių labai jau daug buvo žydų?

Bet „žydšaudžių“ medžiotojams daug svarbiau yra įteigti, kad į Sibirą buvo tremiami tie, kurie „sudarinėjo žydų sąrašus“, kad Lietuvos partizanai šaudė žydus. Remdamiesi KGB bylomis, jie pasiryžę tai įrodyti – įrodyti, kad kovotojai už Lietuvos laisvę buvo nusikaltėliai. O tam galima ir paprovokuoti antisemitizmą, juoba – na, ar nepanašu, kad žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga?

Štai ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nuolat pabrėžia, kad Lietuva negrąžina žydams jų turto.

Tad nenuostabu, kad paminklai tremtiniams ar partizanams, kitaip tariant, ne mūsiškiams, lieka nepastebėti.

Šis rašinys yra nuomonė, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje