„Šeimoje patiriu psichologinį smurtą. Atleidžiu, nusileidžiu, stengiuosi viską pamiršti. Deja, situacija vėl ir vėl kartojasi…“
Iš skaitytojos laiško
Regina MAJAUSKIENĖ (Psichologė)
Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas kontroliuoti, rodyti savo valdžią – tai psichologinis smurtas, kuris ne taip jau retai sutinkamas mūsų tarpusavio santykiuose. Kyla klausimas: kodėl žmogus pradeda naudoti psichologinį smurtą prieš kitus? Tyrimai rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys pradėti smurtauti ir tokiu būdu „spręsti“ savo patirtas skriaudas ir problemas. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių.
Kyla dar vienas klausimas: ar konfliktas bendraujant, pyktis reiškia emocinį ar psichologinį smurtą? Kur yra riba? Riba yra gana slidi. Pykčio išraiškos formos, konflikto sprendimo būdai gali būti konstruktyvūs, bet gali būti ir labai destruktyvūs, griaunantys. Pavyzdžiui, „nekalbadieniai“, kai artimas žmogus baudžiamas nebendravimu, priskiriami prie emocinio smurto apraiškų. Tačiau čia labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip dažnai, kaip ilgai trunka „nekalbadieniai“. Kartais apsižodžiaujame kiekvienas, tačiau, kai tai tampa sistemingu žeminimu, grasinimais, bandymu psichologiškai paveikti, tuomet jau galima kalbėti apie psichologinį smurtą. Normalaus, tradicinio konflikto metu dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiem priimtiną išeitį ir dėl to jaučiasi gana gerai. Emocinio smurto atveju vienas dalyvis jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas, o kitas – teisus, piktas, pamokęs kitą, galingas. Psichologiniais smurtautojais negimstama, jais tampama. Kuo žmogus turi geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos reikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę bei nustatyti ir saugoti savo paties ribas.
Ankstyvi emocinio smurto ženklai – perdėtas partnerio pavydas, kontrolė, abejingumas kito jausmams, impulsyvūs pykčio protrūkiai staigiai besikartojantys su lipšnumu, atsiprašymais. Visa tai signalizuoja, kad reikia būti atsargiam. Nors santykių pradžioje pavydas ir kontrolė gali atrodyti kaip begalinis rūpestis ar labai didelė meilės išraiška.
Kaip elgtis psichologinio smurto situacijoje? Universalaus recepto visiems atvejams nėra. Jei smurtautojui nepasakysime „stop“, „čia yra mano riba, jos peržengti nevalia“, jis savo elgesį tęs ir psichologinio smurto tarpasmeniniuose santykiuose daugės. Atlaidumas, nuolankumas, paklusnumas emocinio smurto paprastai nesustabdo. Jei emocinio smurto ratui leisime smarkiai įsisukti, jam pasipriešinti kaskart bus vis sunkiau. Žmonių tarpasmeniniai santykiai yra gana sudėtingi ir juos dažnai nėra lengva paaiškinti. Dažnai būna, kad viena pusė, patyrusi emocinį smurtą, kaltina save, jaučia, kad yra verta pažeminimo, linkusi pateisinti psichologinį smurtautoją. Kartais jos pasitikėjimas savimi būna taip sugriautas, jog mano, kad be smurtautojo tiesiog negalės išgyventi.
Kad ir kaip būtų neįprasta ir nelengva, pirmiausia reikia pasakyti „stop“, atgauti pasitikėjimą savimi, skirti laiko savo sielos žaizdoms išgydyti, savajam „aš“ atrasti, imtis atsakomybės, kad panašių atvejų nesikartotų.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!