Skip to content

Pulkininkas iš Mešonių kaimo

MI informacija

Šį lapkritį sukanka 40 metų, kai Čikagoje mirė kraštietis pulkininkas Mykolas Kalmatavičius-Kalmantas: tarpukario Lietuvos ir Klaipėdos krašto nepriklausomybės kovų dalyvis, apdovanotas 14 ordinų ir medalių. Ta proga spausdiname rašinį apie vis dar menkai žinomą kraštietį iš Mešonių k. (Mielagėnų sen.).

Mykolas Kalmantas, Mato (iki 1928 m. birželio – Kalmatavičius), gimė 1895 m. spalio 5 d. Švenčionių apskrities Mielagėnų valsčiaus Mešonių kaime. Tėvai – Matas Kalmatavičius ir Anelė Kodytė (1875). 1912 m. Sankt Peterburge baigė vidurinę technikos mokyklą. Iki 1915 m. mokėsi Petrogrado gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos archeologijos institute.

Caro kariuomenėje

Nebaigė mokslų, nes prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1916 m. baigė Peterhofo 3-ąją praporščikų karo mokyklą, suteiktas praporščiko laipsnis. Tarnavo 124-ajame ir 293-iajame atsargos pulkuose. 1917 m. pradžioje buvo pasiųstas tarnauti į Tverės gubernijos Taržoko miesto komendantūrą. Metus tarnavo komendanto kuopos prie 128-osios divizijos štabo vadu. 1917 m. įstojo į Lietuvių batalioną Smolenske, kurį išformavus, grįžo į Lietuvą. Grįžęs, kurį laiką dirbo Vilniuje, „Vilijos“ dirbtuvių kontoroje.

Lietuvos kariuomenėje

1919 m. liepos 3-ąją mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Ukmergės bataliono antros kuopos jaunesniuoju karininku, vėliau – kulkosvaidžių komandos viršininku. 1919 m. lapkritį suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1919 m. gruodžio 15 d. batalioną performavus į 8-ąjį pėstininkų pulką, paskirtas pulko ryšių komandos viršininku. 1919–1920 m. kovėsi su bolševikais Kaukonių-Dauguvos ruože, su lenkais – prie Augustavo ir Vilniaus. 1920 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas šeštos kuopos, vėliau – mokomosios kuopos vadu. 1922 m. gegužę pakel­tas į kapitonus. 1922 m. spalio 13 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus (II laidą).

Į nelaisvę paėmė prancūzų generolą

1923 m. savanoriu nuvyko į Klaipėdos kraštą, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto žinion, paskirtas II sukilėlių grupės vadu (slapyvardžiu M. Bajoras). 1923 m. sausio 9–22 d. dalyvavo vaduojant Klai­pėdą, vadovavo sukilėliams užimant Pagėgių miestą ir apskritį, paskir­tas šios teritorijos komendantu.

1923 m. sausio 15-ąją su trimis kuopomis prasiveržė pro prancūzų gynybos liniją ir užėmė Klaipėdą, asmeniškai suėmė vyriausiąjį prancūzų komisarą generolą Petisnė, administravusį Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausio 16-ąją paskirtas Klaipėdos krašto savanorių sukilėlių 1-ojo pulko vadu. 1923–1925 m. – 8-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas.

Teikdamas apdovanoti šiuo kryžiumi, Klaipėdos su­kilime dalyvavusių savanorių vadas Jonas Budrys pateikė tokią charakteristiką (kalba netaisyta): „8-ojo pėstininkų pulko kapitonas Mikas Kalmatavičius (Bajoras) buvo paskirtas antros grupės vadu, turėdamas užduotį užimti Pagėgių apskritį ir įsitvirtinti Tilžės rajone, ką nurodytu laiku ir išpildė.

Vėliau su dviem kuopom tapo iššauktas prie Klaipėdos miesto ir kapitonui Strielnikui užėmus Althofo dvarą, gavo užduotį užimti barą ir imti miestą. Smarkiu smūgiu nustūmė stipriai įsitvirtinusį priešą ir privertė jį trauktis. Operacija pasunkėjo tuo, jog kairysis sparnas – antra kuopa – prie dvaro Rumpischen nustojo savo kuopos vado (nukautas) ir sumišus pradėjo trauktis. Nepaisant to, kiekvieną minutę gresiant mirties pavojui, duodamas pavyzdį savo valdiniams, ėjo pirmyn ir užėmė dalį miesto iki upės Dangės, paėmęs nelaisvėn apie 60 gerai ginkluotų prancūzų su karininkais ir 10 kulkosvaidžių. Už aukščiau aprašytus žygius užsitarnavo būti apdovanotas Vy­ties Kryžiumi su kardais.“

1923 m. liepą už narsą bei sumanumą Klaipėdos išvadavimo operacijos metu apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

Vadovavo šauliams, skautams

1924 m. studijavo Lietuvos universiteto Teisės fakultete. Gyveno Kaune, Radastų g. 9.

Nuo 1926 m. birželio iki 1935 m. rugpjūčio ėjo Lietuvos šaulių sąjungos viršininko pareigas. Tai buvo viena stambiausių sukarintų patriotinių organizacijų to meto Lietuvoje, turėjusi nemažą autoritetą tarp šalies gyventojų. Tačiau jis nesutarė su karine vadovybe dėl vykdomų Šaulių sąjungos pertvarkymo reformų ir 1935 m. paliko Šaulių sąjungos viršininko postą.

Po šio atsistatydinimo M. Kalmantas buvo išrinktas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu ir Prezidento sekretoriumi. Kaip tik tuo metu jis aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų veikloje. 1924 m. dalyvavo Danijoje vykusiame tarptautiniame skautų sąskrydyje, 1927 m. vadovavo skautų delegacijai, kuri vyko į Švediją, į tarptautinę skautų šventę. 1925–1927 m. vyriausiasis skautas, 1929–1940 ir 1945–1950 m. – garbės gynėjas.

Vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų (1927 m.), Lietuvių-suomių draugijos pirmininkas (1935 m.).

Grįžo į kariuomenę

1926 m. vasarį pakeltas į majorus, 1929 m. lapkritį – į pulkininkus leite­nantus. 1931 m. rugpjūčio 29 d. išklausė Aukštesniuosius karininkų kursus. 1935 m. liepos 20-ąją perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas ypatingų reika­lų karininku prie kariuomenės vado. 1935 m. lapkritį pakeltas į pulkininkus. 1938 m. lapkričio 3 d. perkeltas į Ginklavimo valdybą Ben­drojo skyriaus viršininku.

14 ordinų ir medalių

Profesinė ir visuomeninė M. Kalmanto veikla įvertinta net 14 ordinų ir medalių: be Vyties Kryžiaus, apdovanotas DLK Gedi­mino 3-ojo laipsnio (1928), Šaulių žvaigždės (1931), Gedimino vilko (1932) ir Lelijos (1931) ordinais, ugniagesių „Artimui pagalbon” 1-ojo laipsnio kryžiumi (1934), Klaipėdos išvadavimo Sidabro ženklu (1925), Nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės ordino (1939) medaliais, Latvijos išsivadavimo ka­ro 10-mečio (1929) medaliu, Latvijos Aizsargų nuopelnų (1929), Estijos ugniagesių 1-ojo laipsnio aukso (1935), Suomijos nacionalinės gvardijos geležiniu (1926) kryžiais.

Mešonių nepamiršo

Nepamiršo M. Kalmantas savo gimtinės (atsidūrusios lenkų užimtoje Lietuvos dalyje), tačiau politinės vėtros vis ne­leido jam aplankyti jaunystėje paliktos tėviškės, tėvų, brolio Prano Mešonyse. Vis dėlto ryšius palaikė: motina ties Lin­kmenimis kartais nelegaliai pereidavo lenkų saugomą demarkacijos liniją ir su­sitikdavo su savo Mykoliuku. Išsipasa­kodavo, išsiklausinėdavo ir vėl išsi­skirdavo. Ilgam…

Kaip Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, M. Kalmantas netoli Jonavos, Beržuose, turėjo nemažą ūkį. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m, birželio 25-ąją paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Tada su šeima apsigyveno Beržuose, negaudamas pensijos.

NKVD kalėjime

Čia jo iš savo akiračio nepalei­do NKVD pareigūnai. 1940 m, gruodžio 17 d, Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius davė nurodymą NKVD  II skyriaus viršininkui Todesui:

„1. Atkreipti dėmesį į buv. Sąjungos „Šaulių Sąjunga“ aktyvą.

2. Gauti medžiagą apie šauliečių sąjungos darbą iš atsargos pulkininko Kalmanto, adjutanto Gedmanto ir ilgamečio sąjungos vadovybės nario Daugvardo, šiuo metu dirbančio (nepatikrintais duomenimis) Valstybinėje leidykloje.

3. Gedmantas turi duoti šauliečių ryšius su Genštabo II skyriumi, kurio informatoriumi jis buvo, o
Kalmantas – šauliečių ryšius su ukrainiečių teroristais ir lenkų šnipais.“

1941 m. gegužės 14 d. pasirašytas nutarimas M. Kalmantą suimti. Pasirašydamas nutarimą, tardytojas nurodė, kad Kalmantas nuo 1931 m. iki 1935 m., būdamas pusiau karinės fašistinės lietuvių šaulių sąjungos vadu, aktyviai dalyvavo slopinant Lietuvos dirbančiųjų revoliucini judėjimą, nukreipdamas jo vadovaujamos fašistinės šaulių sąjungos veiklą fašistiniam smetoniniam režimui ginti (LYA, Kalmanto Mykolo baudžiamoji byla Nr. 7576/3, l. 1). Po dviejų dienų M. Kalmantas buvo suimtas savo dvare.

Suspėta buvo atlikti vos keletą apklausų. Be tradicinių apklausų apie biografinius duomenis, šeimą, tarnybos Lietuvos kariuomenėje eiga, tardytojus ypač domino buvusios suomių-lietuvių draugijos, kurios M. Kalmantas buvo aktyviu nariu, veiklą. Tardymo metu jam buvo pareikštas, be ankstesnių, papildomas kaltinimas, kad po tarybinės valdžios atkūrimo Lietuvoje, tarp gyventojų jis vedė antitarybinę agitaciją.

Dėl prasidėjusio Vokietijos-TSRS karo tardymą užbaigti nesuspėta.

Išlaisvino 1941 m. sukilėliai

Kilus karui, pulkininkas M. Kalmantas buvo išlaisvintas iš kalėjimo ir tą pačią dieną, birželio 23-iąją, įsiliejo į Kauno sukilėlių gretas. 1941 m. birželio 23 d. jis paskirtas ką tik Laikinosios vyriausybės nurodymu pradėtos formuoti Kauno karo komendantūros ginklavimo valdybos viršininko pavaduotoju. 1941 m., po naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją voldemarininkų įvykdyto perversmo, paskirtas Kauno karo komendanto pavaduotoju, kartu einant ginklavimo valdybos viršininko pareigas. Po kiek laiko paties prašymu iš tarnybos komendantūroje atleistas. Vėliau dar kurį laiką tarnavo LSD Ryšių karininko štabe prie SS Tvarkos ir policijos vado Lietuvoje.

1943–1944 m. Kauno miesto ir apskrities pensijų skyriaus viršininkas.

Vokiečiams traukiantis iš Rusijos ir artėjant linijos frontui prie Lietuvos, pulkininkas M. Kalmantas apsisprendė nelaukti antrosios tarybinės okupacijos.

Į Vakarus

1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, tačiau grįžo ir rugsėjo 29-ąją paskirtas į LKDI (Tėvynės apsaugos rinktinės) štabą Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Po Sedos kautynių, nespėjęs pasiimti šeimos, pasitraukė į Vokietiją, gyveno Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose zonose.

1948 m. emigravo į Jungtines Valstijas, gyveno Čikagoje. Iniciatyvinės grupės 1954 m. kovą atkuriant Lietuvos šaulių sąjungą emigracijoje narys.

Po karo KGB ilgai jo ieškojo. Ir ne tik jo, bet ir jo žmonos Vandos Kalmantienės-Gintelaitės. Bet veltui. Ir tik 1964 m. gavus žinių, kad M. Kalmantas gyvena Čikagoje, paieška buvo nutraukta.

Senatvėje pulkininkas M. Kalmantas gyveno slaugos namuose, kur buvo visiš­kai išlaikomas, jam buvo teikiama lietuvių gydytojų pagalba.

Mirė 1976 m. lapkričio 28 d.. Palaidotas Čikagoje, lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

M. Kalmanto žmona Vanda Gintilaitė (1908–1965, vedė 1930 m.), sūnus Vytautas-Mykolas (1932–2008 Vilniuje) ir dukra Vanda-Danutė Kazlauskienė (1934, gyvena Vilniuje) po karo sugebėjo išvengti represijų. Sūnus ir dukra – inžinieriai, baigę Kauno politechnikos institutą. Pulkininko brolis Pranas Kalmatavičius iki mirties septintajame dešimtmetyje gyveno gimtajame Mešonių kaime.

2002 m. pripažintas kariu savanoriu (po mirties).

Pats M. Kalmanto Vyties Kryžius pateko į NKVD pareigūnų rankas. Baudžiamojoje byloje yra išlikęs 1941 m. gegužės 14-osios kratos Kalmantų namuose protokolas. Ten sakoma, kad „paimti devyni kryžiai ir medaliai“. Ir nors sakoma, kad jie saugomi užantspauduotame pakete, pulkininko apdovanojimai be pėdsako dingę.

Tokio pat likimo susilaukė ir paradinis karininko kardas su išgraviruotu jo slapyvardžiu Klaipėdos sukilime – „Bajoras“.

Nors Mielagėnuose paminklų ir istorinių ženklų netrūksta, tačiau vertėtų kaip nors įvertinti ir šio didžiavyrio atminimą. Jo gimtajame kaime ar Mielagėnų miestelyje. Gal veikli vietos bendruomenė imtųsi šio darbo?

Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Sūnaus Vytauto šeimos archyvo, VDKM fondo, LKAS ir Violetos Kesylienės (Alytus) archyvų.

Naudota literatūra: Lietuvos centrinio valstybės ir ypatingojo archyvų dokumentai, „Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941“, I tomas, „Okupacija ir aneksija (pirmoji sovietinė okupacija)“, „Lietuvių enciklopedija“, XXIX ir XXXVII tomai, „Šilutės kraštas (enciklopedinis žodynas)“. „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920“, „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920“, „Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895–1954)“, „Gen. Povilas Plechavičius“, „Antanas Smetona“, „Kario kelias“, „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ IV t., „JAV lietuviai: biografijų žinynas“, I tomas, „Švenčionių krašto savanoriai 1918–1920 metais“, „Už nuopelnus Lietuvai“,  „Rezmer Waldemar. Litewskie Lotnictwo Wojskowe 1919–1940“, žurnalas „Karys“, 1956 m. Nr. 10, 1976 m. Nr. 9, „Lietuvos aidas“, 1999 m. kovo 10 d., „XXI amžius“, 2005 m. spalio 5 d., „Mykolas Kalmantas. 1923, 1925 m. Autoriaus archyvas“, „Pulkininkas Mykolas Kalmantas“. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje