Gerokai iki mūsų ir, greičiausia, dar po mūsų gyvenantys žmonės ieškos  tobulybės ir gyvenimo prasmės. Ieškos ir neras. Nes neįmanoma rasti tai, kas neegzistuoja, bet žmonėms patinka save truputėlį apgaudinėti ir tikėtis. Greičiausia, tas tikėjimas ir yra galingiausias užtaisas, vedantis   pirmyn, skatinantis kurti stebuklus.

Ignalinos Dienos centre, kur renkasi neįgalūs žmonės, senjorai įdomiai leisti laisvalaikį ir dalytis žiniomis, įgūdžiais bei gebėjimais, „apsigyveno“ puikūs įkvepėjai ir gerumo nešėjai – Regina ir Bronius Šatkauskai iš Palūšės. Gal ankstokai pasibeldusi žiema, o gal susipainiojęs vidinis laikrodis veržiasi link Kalėdų ir pirmoji mintis, pamačius Dienos centre Reginą ir Bronių bei šalia jų plušančius kitus Neįgaliųjų draugijos narius bei rajono senjorus – tai Kalėdų Senelio dirbtuvės. Su visais, tokioms pasakiškoms dirbtuvėms būdingais atributais: kruopštumu, draugiškumu, skambiu juoku, spalvingumu, šiluma ir nuoširdžiu bendravimu. Ar gali likti abejingas?

Gilios ir tvirtos istorijos šaknys

Kartais mums patogiau plaukioti paviršiumi, o kartais norisi nerti kuo giliau, idant įkvėptume to tikrojo išgryninto gyvenimo gūsio. Keliaujant po rajone vykstančius kraštiečių susibūrimus, tenka išgirsti įvairių pastebėjimų – vieniems svarbios giminės šaknys, kitiems svarbi žmogaus gimimo vieta, o tretiems – žmogaus gyvenamoji vieta. Pasirodo, pagal tai net skirstomi žmonės, ir gana griežtai. Vėlgi, viskas priklauso nuo vietovės, nuo ten gyvenančiųjų mentaliteto: vienur atvykę žentai gali tapti pasididžiavimu ir pavyzdžiu, o kokioje nors viduramžių bendruomenėjeapsistojęs šviesesnis ar globaliau mąstantis žmogus tampa priešu ir kenkėju. Regina ir Bronius yra ir vilniečiai, ir ignaliniečiai, ir net palūšiškiai. Vilniuje gimę, augę ir gyvenę Šatkauskai, išėję į išankstinę pensiją, prieš 10 metų atvyko gyventi į 130 metų senumo Reginos prosenelių namus Palūšėje, o kad būtų patogiau žiemą, įsigijo butą Ignalinoje. Regina prasitarė, kad ji čia, šiame krašte, jaučiasi labai stipri ir tvirtai stovinti ant žemės. Jos šeimos genealogija yra labai senoviška – siekianti XVIII a., labai įdomi ir istorinė eiga. Kisielių giminės vyrai buvę kovotojai, karžygiai. Esąs ir giminės bajoriškas herbas. Taigi, prie senojo giminės ąžuolo, atminty išlaikiusio kelių kartų paslaptis, giminės tradicijas tęsia Regina su vyru, atvykstantys du jų sūnūs ir anūkai.

Kiemo mergaitė ir berniukas

Klausydamasis Šatkauskų šeimos istorijos supranti, kad šie žmonės laužo visus brukamus stereotipus. Sakoma, kad šeimoje žmonės privalo turėti savo laiką, erdvę, pomėgius ir stengtis nepavargti vienas nuo kito. Šioje šeimoje viskas kitaip – jų ir darbas, ir laisvalaikis ir visos 24 val. per parą yra drauge.

Regina ir Bronius augo viename uždarame sostinės daugiabučių kieme. Regina – jautri vienturtė, Bronius – vienas iš trijų našlaičių, augusių su pamote ir auginusių jos dukras. „Kai mirė Broniaus mama, jam nebuvo 5-eri. Broliai vyresni. Tėtis dirbo traukinio mašinistu ir važiuodavo į reisus, kurie trukdavo savaitę ir daugiau. Kad vaikai nebūtų atimti, tėvas privalėjo ieškoti žmonos. Kai ji neįstengdavo susitvarkyti su šėliojančiais berniukais, grįžęs tėvas nesiaiškindavo, kuris kaltesnis, pylos ir bizūno gaudavo visi trys vienodai. O kai ūgtelėję broliai išsilakstė savo gyvenimų kurti, Bronius liko padėti pamotei ir jos dukroms.

Būdama paaugliuke, turėjau slides. Broniui jų neduodavau, nes jis man nepatiko. Jo vyresnieji broliai man imponavo labiau. Kartą mama, žiūrėdama į kiemu skubantį Bronių pasakė: „Žiūrėk, koks šaunus vaikinas: ir mokosi, ir dirba, ir gražiai elgiasi… “ Tada jai mestelėjau: „Nori tokio žento – bus.“ Pradėjome su Broniumi draugauti. Ketverius metus draugavome romantiškai, platoniškai ir net kiek vaikiškai. Grįžtu namo ir randu ant durų rankenos pakabintą žemuogių puokštelę. Būdama paskutiniame kurse susilažinau su drauge, kad susižadėsiu su Broniumi. Vos spėjau susilažinti, prieš akis išdygo Bronius, o aš lyg niekur nieko sakau jam: „Tai tu nori vesti mane ar ne?“ Akimirksniu atsidūrėme Civilinės metrikacijos skyriuje ir padavėme pareiškimus tuoktis. Tik paskui grįždami ėmėme sukti galvas, kaip apie tai pranešti tėvams“, – juokdamasi prisimena Regina.

Regis, ne gyvenimas, o kažkoks anekdotas. Kaip taip gali būti? O kur tie skraidantys drugeliai ir panašiai. Pasirodo, meilė buvo, tik abu Šatkauskai apie gyvenimą mėgstantys kalbėti su humoru. Bronius augino seseris ir bijojo neigiamo atsakymo, o Regina nerimavo nesulauksianti pasiūlymo, tad nusprendusi išsiaiškinti čia ir dabar…

Visur drauge

Nuo gimimo viename kieme augę mylimieji, būdami 23-ejų, sukūrė šeimą ir nuo tos dienos nebesiskyrė. Regina – biologijos ir technologijų mokytoja, o Bronius – elektromechanikos inžinieriaus, darbą taip pat greit iškeitė į pedagogo duoną. Taip sutapdavo, kad jiedu dirbdavo tose pačiose įstaigose. Abu baigę tuometinę 23-ąją vidurinę mokyklą, vėliau gavusią „Ąžuolo“ gimnazijos vardą, joje ir dirbo drauge. Reorganizavus mokyklą, jiedu atvyko į Palūšę. Nespėjo pasidžiaugti senjoriška laime, jiedu buvo pakviesti gelbėti Lietuvos dėl pedagogų stygiaus. Iš pradžių (ir vėl abu) dirbo Vidiškių gimnazijoje, vėliau – Visagino technologijų ir verslo profesinio mokymo centre, Ignalinos filiale.

„Dirbdami pastarojoje mokymo įstaigoje pamatėme, kad Lietuvos nėra. Tada supratau: „Kubiliau, važiuok į kaimus ieškot Lietuvos.“ Vienaip mes sau atrodome iš Vilniaus ir jo priemiesčių, o štai atvykus čia, į pasienį, kraujas stingsta gyslose. Nebėra Lietuvos. Kai dirbome profesinio mokymo centre, patiems tekdavo važinėti po kaimus ir rinkti grupes, agituoti mokinius. Ne iš TV ar žiniasklaidos sužinojau, o viską pamatėme savo akimis, basomis išvaikščiojome žemę, kuri pageltusiuose politikų dokumentuose skambiai vadinama Lietuva“, – pasakoja Regina ir Bronius.

Ilgina dieną sau ir kitiems

Dabar Šatkauskai iš tikrųjų mėgaujasi senjoriška laime. Vasaras leidžia Palūšėje, žiemas – Ignalinoje, Dienos centre. Jie visada kartu, Regina ir Bronius nebegali vienas be kito. Visose veiklose jie papildo vienas kitą. Tarkim, Regina tapo paveikslą, o Bronius jau žino, kokį rėmelį reikės jam pagaminti, Regina velia vilną, o Bronius jau žino, kokias sagteles pritaikyti, kad išeitų įmantrus papuošalas, Bronius išpjausto odos atraižas, o Regina jau žino, kokia apyrankė galėtų „gimti“. Paskutinai Šatkauskų darbai, kuriais dabar tiesiog „užsikrėtę“ visi Dienos centro lankytojai – reljefiniai paveikslai. Šią technologiją sugalvojo vieną nemigo naktį pati Regina. Išbandė – pasisekė. O paskui ir pati džiūgavo, kad ji sugebėjo atsiminti tai, kas užmiršta, ką ilgai atmintyje turėjo, nes šiai technologijai jau 300 metų. Tai ji netyčia atrado jau daug vėliau, naršydama internete.

Šatkauskai į Dienos centrą įnešė gaivaus vėjo, puikios nuotaikos, naujos mados, kitokį skonio pojūtį. Atviri bendravimui ir dalijimuisi Dienos centro lankytojai laukia visų. „Jei nubudote ryte ir jaučiat, kad diena ne tokia, kokios norėtumėte, ateikite pas mus… “ – kviečia Regina.

Reginos sūnus sukūrė ir administruoja Ignalinos neįgaliųjų draugijos interneto svetainę, kurioje gausybė informacijos ir nuotraukų, įamžintų gražių akimirkų. Apsilankykite adresu www.ignalinosnd.lt

Autorės nuotr.