Skip to content

Mūzų gausiai apdovanotas ginutiškis

MI informacija

Žvarbstant orams darosi lengviau atskirti meniškas personas. Vienas iš nedaugelio Ignaliną papuošiantis bohemiškai į šoną pasukta berete – Petras Gaižutis. Su tokiu žmogumi neabejodamas gali pradėti kalbą meno, kūrybos temomis ir jaustis suprastu, savu, pilnaverčiu šios žemės gyventoju. Jam nesvetimos nei profesionalaus meno problemos, nei mitologija, nei šventųjų gyvenimai, nei puolusieji angelai, nei kultūros likimas neatsakingai verslėjančioje Lietuvoje. Tai – laisvas žmogus. Kaip ir daugelis gimusiųjų šešiasdešimtaisiais ir dabar jau savo socialinio gyvenimo viršūnes pasiekusių, jis save vadina gėlių vaiku. Tos kartos žmonėms taip vadintas hipių judėjimas, o gal tiksliau – lietuviškasis jo variantas – asocijuojasi su gilesne – laisvės paieškos prasme. Laisvė – kiekvienam kitaip suprantamas dalykas.

Petras laisve nevadina to, kad pirmasis savo gimtuosiuose Ginučiuose pradėjo „barškinti“ gitara, tai ir ne jaunystėje aplinkinius šokiravę ilgi plaukai ir platūs kelnių kliošai, ir net ne flirtas su gausiai į unikalų kaimą atvykstančiomis poilsiauti turistėmis. Tai – galimybė kurti nevaržomam. Kurti įvairias meno formas. Ši laisvė sovietmečio vaikams buvo beveik nepasiekiama. Dar Kirdeikių mokykloje pagarsėjęs kaip literatas, savo įgūdžius 10–11 klasėse lavino padedamas legendinės Ignalinos lituanistės Irenos Šaltienės. Dar pradinėje mokykloje gavęs dvejetą už vasaros įspūdžių piešinį, kaip, esą suaugusiojo nupaišytą ir savu pristatytą, o tapybos darbams sukarpęs visas mamos linines paklodes, dabar kuria įstabius, įtaigius, skulptūriškus tapybos darbus, prabylančius legendomis ir pasakojančius didingą krašto istoriją… Ir dievdirbys, ir skulptorius, ir medžio drožėjas, ir baldžius, kurio darbais pabaigusieji žemės dalybas puošia savo sodybas, skverus, šventorius, taurina kapavietes ne tik Lietuvoje.

Savęs paieškos

Patriotiškumas ir laisvės poreikis atėjo iš daug skaičiusios tėvų šeimos. Kas lankėsi Ginučiuose, žino, kad tai – tarp miškų ir ežerų pasiklydęs kaimelis, kuriame nebuvo jokių akademijų ar meno mokyklų. Bet buvo poilsiaujančių subtilaus meninio skonio akademikų, menininkų, kurie, pavargę nuo poilsio, „prisileisdavo“ kaimo vaikus. Kalbėdavo, pasakodavo, dalydavosi žinojimu. Dailės akademijos studentai atvykdavo į kūrybines stovyklas. Tai ir buvo „vadovėliai“, suteikę pirmąsias meno ir jo kūrimui reikalingas „technines“ žinias. P. Gaižutis pamena, kai brolis eidavo į šokius, jis mieliau likdavo namie ir virdavo „gruntą“ tapymo drobėms. Grįžęs brolis pasiusdavo nuo tvaiko, nes mokslinio „badymo“ metodu, ieškant tinkamų proporcijų, verdamas produktas iš kaulų klijų ir kiaušinių labai smirdėdavo…

Atokūs kurortiniai kaimeliai turi keistą, išskirtinę Lietuvoje raidos schemą: jie, „prašokdami“ kelias vystymosi, modernaus gyvenimo informacijos gavimo pakopas, pradėdavo gyventi skirtingą nuo tradiciškai suprantamų kaimo gyvenimo normų gyvenimą. Tokiuose kurortėliuose visada išlieka pavojus „nusibeždžioniauti“, jei ateinanti informacija priimama paviršutiniškai, nesigilinant į vienos ar kitos mados, vertybės kilmės priežastis, esmę. Kiek šviesi asmenybė užaugs, kiek ji sugebės pažinti save, kiek ji sau leis gyventi pagal prigimtines vertybes, lemdavo tėvų namuose „pasėta“ savęs suvokimo sėkla… Tokiuose kaimuose užaugdavo išskirtinės asmenybės. Toks yra Petras, iš Ginučių save kildina pedagoginio universiteto rektorius Algirdas Gaižutis, a. a. Klaipėdos teatro aktorius Balys Barauskasir kt.

Petrui nuo mažumės buvo aišku, kad jis bus menininku. Kokios srities? Čia ir prasideda socialinės korekcijos. Baigęs mokyklą bandė stoti į Dailės universitetą. Norėjo mokytis tapybos. Nors dar besimokydamas, būdamas vos dešimtoku, kraštiečio Vytauto Brukštaus iniciatyva Kauno „Planetos“ kino teatre jau buvo suorganizavęs pirmą personalinę parodą, nepraėjo atrankos. Dėstytojai įvertino jo prigimtinį talentą, bet pasigedo technikos, sakė, kad be pagrindų studijuoti bus sunku. Toks komisijos sprendimas tais laikais reiškė tiesioginį kelią į „aulinius batus“, t. y. tarnybą armijoje. Tuomet Ignalinoje chirurgu dirbęs Vytenis Andriukaitis, nors ir intensyviai „ganomas“ saugumo, bandė padėti, bet… Protingas žmogus visame kame ieško išeities ir, jei negali pakeisti situacijos, keičia požiūrį į situaciją. Petras tarnybą armijoje išnaudojo knygų skaitymui, turtino save: studijavo anatomiją ir psichologiją, dailininkų gyvenimus, mitologiją, liaudies meną, klasikus, net chemiją, kurios mene, pasirodo, reikia ne mažiau nei polėkio. Grįžęs įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo meninio medžio apdirbimo specialybę, papildomai mokėsi pas skulptorių R. Antinį (sūnų). Dar besimokydamas – vedė. Debesų piemens rūpesčiai pakito.

1985 m. rimtas vedęs vyras Petras Gaižutis su šeima grįžo į savo rajoną. Nuo tų metų iki nepriklausomybės atgavimo dirbo „Vilties“ kolūkio dailininku. Gyveno Linkmenyse. Su pirmininku Zigmu Gurskiu jie įkūrė apipavidalinimo dirbtuves, kurios šiandien, greičiausiai, būtų vadinamos menų inkubatoriumi. Su vadovu sutarė, kad priims užsakymus iš visų suinteresuotų asmenų ir organizacijų. Tuomet gyvenę rajone, turėtų su malonumu prisiminti Petro stendus įstaigose, gatvėse: jos buvo puoštos verpstės ir kitokiais liaudiškais ornamentais, kurie žavesio nekėlė tik sovietinę ramybę saugantiems. Išlaviravo: šeima buvo solidžiai išlaikoma, o po šešerių metų atsirado galimybė persikelti į Ignaliną. Vėliau dirbo pagal sutartis, darbavosi kultūros įstaigose, nuo 1995 m. iki šiol – Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje. Dar po kelerių metų įsigijo nuosavą namelį mieste, įsiruošė asmenines dirbtuves. Jo vadovaujamai moterų kompanijai (žmonai ir dviem dukroms) buvo sukurtos sąlygos moteriškumui puoselėti. Nors, kaip sako pats – su tuo vadovavimu nežinia kaip iš tikro, nes tikras moteriškumas ir yra tame, kad ji tau vadovauja, o tu nejauti. Moterys – žemės išmintis. Tai patvirtina ir senasis lietuviškų deivių panteonas, kultūros istorijos vingiuose savo atitikmenis radęs ir krikščionybėje.

Tapytojas ar skulptorius?

Tai kuri meno sritis – tapyba ar skulptūra – jo gyvenime pirmauja? Prigimtinė ar išmoktoji? Petras jų neatskiria. Kūryba – vientisas procesas, o štai nuotaika, sveikata – kintantis. Vieną kartą save geriau išreikšti gali vienaip, kitą kartą – kitaip. Vieną dieną nugaros skausmas neleidžia vartyti keturmetrio ąžuolo skulptūros, kitą – įsitempusiems pirštams teptukas atrodo per smulkus. Vieną – pasiilgsti formų, kitą – spalvų. Taip ir bėga dienos. Ne visada gali rinktis, nes užduotis formuoja Parkas, savo įgeidžius ir datas konkretina užsakovai. Petras labai nemėgsta skubos darbo. Nemėgsta užsakovų, kurie renkasi kainą, o ne turinį. Įdomiausia, ką pastebėjo savo darbe – kuomet paruošia kelis eskizus, užsakovas visad pasirenka jam mažiausia patinkantį. Tik su rajono architektu Juozu Panavu pasirinkimai visada sutampa. Parapijų sielovadininkai su juo dirba kuriant ne vieną darbą. Petrui smagu stebėti, kaip keičiasi, tobulėja jų meninis skonis, kaip „išsigrynina“ jų pageidavimai.

Petras sako, kad „susitikęs“ su medžiu – medžiaga skulptūrai – ilgai jį čiupinėja, glosto, stebi iš arti ir toli, kol susipažįsta, kol atsiranda ryšys, kol medis paprašo jį atrasti kitaip. Gavęs „žaliavą“ – medieną – turi ją įvertinti, pamatyti, kas paslėpta medžio kamiene. Čia labai praverčia ir matematinės žinios, nes numatomos temos erdvinis suskirstymas „zonomis“ reikalauja ir proporcijų išlaikymo pajutimo. Labai dažnai kurdamas 3–5 m drūtakamienio ąžuolo skulptūras pasijunta mažu, bet galingu, nes dirbtuvėse neturi jokios modernios specialios įrangos jo vartymui. Tai, aišku, visai nepatinka žmonai medikei. Reikia gerai apgalvoti viską, nes medis sunkus, jo kaip pagaliuko nepavartysi. P. Gaižučio svajonė – kad rajone būtų dirbtuvės, kur visi rajono medžio drožėjai galėtų turėti savą kampą, o sudėtingesniems darbams atlikti reikalinga įranga galėtų naudotis visi bendrai. Nauda būtų ir rajonui, kuriam būtina puoštis, ruošiantis tapti kurortu, ir medžio skulptūrų kūrėjams, kuriems pirkti brangią įrangą – prabanga. O gal dar ir darbo vietų atsirastų drožlių šlavėjams. Ir jaunimas turėtų kur praktikuotis. Ne kartą yra išsakęs tokią mintį Parko, rajono vadovams, siūlęs prisidėti jas įruošiant, bet viskas kaip visada. Jam belieka tik pavydėti prieniškiams, kurie su savivaldybės pagalba įkūrė VšĮ, gavo ES paramą, subūrė to krašto medžio drožėjus ir, išlaikydami krašto etninį savitumą, tradicijas, puošia apylinkes. Petrui nemalonu konstatuoti, kad besirenovuojanti Lietuva tampa vienoda: nebeliko regionams būdingų spalvų, architektūrinių savitumų. Mokslo ragavę medžio drožėjai taip pat suniveliuojami – juose neugdomas atitinkamos vietovės savitumo pažinimas. O juk būtent tinkamai puoselėjamos mažosios architektūros formos ir galėtų būti tas savitumo ir Lietuvos etninės kultūrinės įvairovės sargas.

Petras kritiškai vertina savo darbus. Kadangi daugiausia laiko praleidžia dirbtuvėje, turi laiko savianalizei. Jo skulptūrų tautodaile nelabai pavadinsi. Technikume įgytos žinios jo „medį” paverčia monumentalesniu kūriniu. Jis daugiau dirba ne kaip medžio drožėjas liaudininkas, o kaip skulptorius filosofas. Nemėgsta ažūrinės puošybos (nuolat primena ir tai, kad ji labai „nepraktiška“, nes reikalauja nuolatinės priežiūros, greit pūva, reikia dažnai keisti), bet jo dievų, deivių rūbų klostės „sugula“ lyg vėjo paglostytos. Tuo bet kas gali įsitikinti, apsilankęs Kirdeikių bažnyčios šventoriuje (4 m Šv. Jono krikštytojo skulptūra) ir nuo jo besitiesiančioje a. a. kun. Breivos numylėtoje metų laikų alėjoje paežerėje (skulptūros „Vėlinės“ ir „Žolinė“). Jo kūrybą tautiška daro kuriami rūpintojėliai. Kad jie būtų „savesni“ Petras apvelka juos sermėgomis. Prieš kurdamas šventųjų skulptūras, daug apie juos skaito, konsultuojasi su gimtosios Kirdeikių parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku, jau tapusiu  draugu. Profesionalai sako, kad Petro skulptūrose „organiškas medžiagos augimas, sukibimas, plėtra už matomumo ribų, konstrukcijos aštrumas ir begalinis vientisos formos švelnumas. Erdvės ir laiko reliatyvumas…“ (A. Kybartas). Jomis besigėrintys patiria didelį malonumą. Visiems pradedantiesiems jis pataria dirbti su „žaliu“ medžiu, nes jis neskilinėja, atsiminti, kad negražios ar netinkamos medžio žaliavos nėra, siūlo pabandyti „žaisti“ su impregnantais: pirmiausia juos ruošti patiems, išgauti įvairius atspalvius, o „sotinant“ medį, derinti įvairius jo atspalvius ir taip papildomai suteikti kūriniui žavesio atspalvių įvairove.

Tapybos kritikai apie jo darbus sakė: „Esmingiausias P. Gaižučio tapybos sandaros braižas yra labai artimas senajai mūsų liaudies tapybai, kurioje išnyksta riba tarp profesionalios ir primityviosios dailės. Kai kurios tapybos drobės pasižymi ramiomis, dusliomis ir giliomis, monochroninėmis spalvomis, kai kurios – ryškia ir šviesia spalvų gama bei ypatingu koloritu. Tapyti peizažai pasižymi išskirtine ramybe ir šventumu. Šie kūriniai – tai, kas, galbūt, yra amžina, perteikti per natūralią paveikslo simboliką, kompoziciškai įprasmina erdvę, neišsakymo poetiką.“ (A. Kybartas). Kritišku kūryboje išlikti jam padeda „tylusis“ balsas. Tai draudimų laikmetį išgyvenusio menininko sugebėjimas panirti gilyn ir susikurti savitą kalbėjimo su žmonėmis stilių, kuris remiasi prigimtinėmis vertybėmis. Kiek paveikslų yra nutapęs, Petras jau nepamena. Kūrinių jis neįkalina savo namuose. Kai reikia organizuoti parodas, juos tiesiog „pasiskolina“ iš arčiau gyvenančių jų turėtojų. Vienintelė „stabili“ jo darbų ekspozicija nuolat „veikia“ Ginučių muziejuje, iliustruoja šių apylinkių legendas, malūno darbus. Sukurtas skulptūras stengiasi nufotografuoti, bet šis poreikis atsirado per vėlai, nes kai kurios „dingo“ nuo žemės paviršiaus be žinios. Paprastai, esant reikalui, savo „senutes“ pats ir restauruodavo, prikeldavo antram gyvenimui… Kiek jų yra? Mano esant per 50 didelių gabaritų kūrinių. Kur juos galima pamatyti? Lietuvoje, Vokietijoje, Juodkrantėje ir Saldutiškyje, gimtajame ir aplinkiniuose rajonuose, Minčios girios sukilėlių atminimo vietoje, šventoriuose, paplūdimiuose, vaikų darželiuose ir sodybose. O legendiniame „trikampyje“ – Zarasų r. Liudvinave, kur „susibėga“ trijų valstybių: Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos sienos, rasite net du jo koplytstulpius (pirmą ir dešimtą). Juos kūrė intelektualaus, patriotiško, kūrybingo pasieniečių vado Vlado Beržansko iniciatyva. Gaila tik, kad šis pasienio trikampis mažai lankomas. Brangiausias – paminklas motinai. Toks, kokio norėjo a. a. mama.

Ar kuriantis šventųjų skulptūras yra dievdirbys?

Apdovanojimų – gausybė, padėkų – taip pat. P. Gaižučiui itin malonu prisiminti prasmingus tapytojų konkursus-parodas, skirtus garbiam kraštiečio Č. Kudabos atminimui. Jų metu galėdavai palyginti savo kūrybą su kitų rajonų žmonių pasaulio matymo atšvaitais ir dar net pelnyti vertingą piniginį prizą. Kaip bežiūrėsi, bet tai buvo rimta paskata, savotiškas atskaitos taškas ir savivaldybės dėmesys. Bet… nebeliko Ignalinoje etnocentro, nebeliko ir konkurso. Vis tik vertėtų pagalvoti apie vienokį ar kitokį konkursą, primenantį signatarą Č. Kudabą iš Ignalinos rajono kilus – juk ir valstybės 100-etis ne už kalnų. 2007 m. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija teikė jo kandidatūrą Miko ir Kipro Petrauskų premijai gauti. Ji teikiama tiems, kas garsina rajoną. P. Gaižutis tikrai jau seniai vertas tos premijos, bet, matyt, ne tai partijai priklauso, ne tas dainas dainuoja… nors gimtąjį rajoną garsina jau per trisdešimt metų, jam atidavė sveikatą ir visą kūrybinį jaunystės karštį.

Ar tiek šventųjų skulptūrų sukūręs P. Gaižutis save vadina tikinčiu? Taip, bet ne ta kasdiene tikėjimo samprata. Jis tiesiog yra prižiūrimas ir koreguojamas kažko didingo, kuriuo jis tiki. Ar jis dievdirbys? Petras sako, kad kuria skulptūras pagal savo žinojimą ir supratimą. Kurdamas puolusį angelą – velnią, jis sakosi tikįs, kad netampąs puolusiu. Jei kurtų dievus, kažin ar emociškai susitvarkytų su savimi, kai kaltu stuksena į nosį ar į širdį. Šventųjų skulptūra šventa tampa kunigui ją pašventinus ir susitikus su tikinčio žmogaus šiluma. Petras Gaižutis savo gyvenimo atrama pasirinko savo vidinį pasaulį, savo nesibaigiančius kūrybinius monologus, veikiančius lyg amžinasis variklis. Tai jo pasirinkimas, tai jo laisvė, į kurią ėjo visą gyvenimą. Jo laisvė žavi visus, su kuriais jam tenka bendrauti, nes ji kitus lyg ir pastūmėja nebūti varžteliu, neaišku kur riedančiame mechanizme.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje