Skip to content

Neišnaudotos galimybės – jauniems optimistams

MI informacija

Ignalinos rajonas visoje Utenos apskrityje yra mažiausias gyventojų skaičiumi. Čia suskaičiuojama tik  apie 19000 gyventojų ir tai tampa realia grėsme, kad rajonas gali išnykti ar tapti kažkurio kito dalimi. Apie 13000 gyventojų gyvena rajono kaimiškosiose vietovėse, o miestais vadinami tik du: Ignalina ir Dūkštas (pastarasis miestu liko, tikriausiai, dėl istorinės svarbos, nes užaugino net tris merus: V. Ščiurovą, B. Ropę ir D. Štraupaitę). Pensinio amžiaus sulaukusiųjų gyventojų skaičius dvigubai lenkia pilnametystės (16 metų) dar nesulaukusiųjų skaičių. Socialinės grėsmės akivaizdžios. Tokioje situacijoje svarbus tampa kiekvienas jaunas žmogus atvykęs ar parvykęs gyventi į rajoną. Ar tuo mokame pasidžiaugti?

Tuo domėjausi, kalbėdama su prieš porą metų į rajoną grįžusia gyventi jaunų žmonių šeima – Domuir RasaŠteimantais. Abu jauni, pačiame jėgų žydėjime žmonės yra augę Ignalinoje, čia mokėsi, dabar augina penkiametį sūnų ir trimetę dukrelę, bando rasti nišą savo gyvenimui ir verslui. Regis rajono gyvybingumu suinteresuoti asmenys turėtų ploti rankomis ir tris kartus per dieną paklausti, ar galėtų kuo padėti, kad šeima čia sėkmingai kurtų darbo vietas, gimdytų vaikus, kad savivaldybės įstaigos turėtų darbo, o jie mokėtų mokesčius… Nors gyvena jie išties netoli – praktiškai savivaldybės vidiniame kieme, bet niekaip negalėtų pasakyti, kad pajuto iš baltojo pastato sklindančią šilumą…

Jaunos šeimos galva– Domas – paskutiniąsias klases baigė gyvendamas pas senelę Šiauliuose. Šeimoje vadinta „baba“ garsioji griežtoji aktorėEugenija Nijolė Jankutė anūkui nuolat kartodavo, kad tai, ką daro, privalo daryti gerai. Taip savo nepaklusniu būdu Ignalinos mokykloje pagarsėjęs mokinys Šiauliuose sėkmingai baigė vidurinę, Šiaulių universiteto Technologijų fakultete įgijo informatikos inžinerijos specialybės diplomą. Paraleliai dirbo Šiaulių kabelinėje TV. Nors senelė buvo viena iš turtingiausių Šiaulių paveldėtojų (turi didžiulį namą centre, jos tėtis kadaise buvo dešrų fabriko savininkas) ir anūkui su šeima baigus mokslus suteikė puikias sąlygas gyventi, vedęs ignalinietę Rasą Šumskaitę ir padovanojus pasauliui du mažylius, jauniems žmonėms pradėjo  trūkti erdvės veiklai. Kabelinė nieko perspektyvaus nežadėjo, senelė įsigijo namus Vilniuje… Jauni žmonės svarstė – kur „nutūpti“. Rinkosi tarp Vilniaus ir Ignalinos, nes abiejose vietose turėjo „už ko užsikabinti“, dėjo pliusus ir minusus, analizavo situaciją, savo ir čia gyvenančiųjų poreikius, vertino savo galimybes. Pasirinko Ignaliną. Čia turėjo kur gyventi nepriklausomi, čia abiejų tėvai, čia švari gamta, arti mokymo įstaigos…

Verslą šeimoje, dar nešiodama pirmąjį vaikelį, pradėjo jaunoji šeimininkė. Besilaukdama pradėjo verti karolius, gaminti įvairius papuošalus. Rasa baigusi ir buhalterijos, ir kosmetologijos mokslus: skaičiai ir estetikos žinios labai padeda dabar, kuomet ji – elektroninės parduotuvės www.saromanija.lt reikalų tvarkytoja, prekių tiekėja ir papuošalų gamintoja.Kodėl Saromanija? Pažaiskite Rasos vardo raidėmis: jei jas sukeisite vietomis, perskaitysite vardą Sara, o papuošalus pradėjus kurti tai tampa manija… Domas, atvykęs į Ignaliną, tikėjosi tapti mokytoju ar kokiu kompiuterinių sistemų aptarnautoju, nes manė, kad tokių specialistų atokiame rajone trūksta. Deja, labai greit „nusvilo“, pabandęs dalyvauti konkurse į pedagoginį darbą. Net buvo save kaltinti pradėjęs: gal dėl to, kad vaikystėje toks pasiutęs buvo, bet kaip gyvenimas besielgtų, iki dabar šviesiai mena mokytojas Dasytę ir Mikulėnienę. Pradėjo siūlyti savo paslaugas privatiems kompiuterių vartotojams. Susitiko su vieninteliu tai Ignalinoje atliekančiu kolega, pasitarė ir bėgant laikui nustebo, kadtoks didelis tokių paslaugų poreikis Ignalinoje. Nejaučia jokios konkurencijos, dirba šešias dienas per savaitę ir laiko pritrūksta. Domas pasirūpina ir įvairių kompiuterinių aksesuarų, rašalo kasečių ir pan. tiekimu, užtikrina garantijas. Norėdamas apsidrausti nuo galimų nesėkmių, teikia ir kitas paslaugas: ūkininkų, atostogauti į vilas atvykstančių bei kitų pageidaujančiųjų prašymu jų sodybose įruošia stebėjimo kamerų tinklą, prižiūri jas. Klientams pageidaujant, spausdina visų formatų nuotraukas, su užsakovo logotipais ar net nuotraukomis maketuoja, gamina raktų pakabučius, ženkliukus, magnetukus, lazeriu graviruoja, ant faneros perkelia pageidaujamus vaizdus, pvz. nuotraukas, atvirukus, sukuria individualizuotas dovanėles, rėmelius, interjero puošybos elementus, dekoratyvines dėžutes, meniu aplankus ir pan.

Abiems darbštuoliams triūsiant viskas lyg ir neblogai sekasi. Jei viena „kryptis“, pvz. kamerų įruošimas, dėl sezoniškumo prisistabdo, suaktyvėja kitos. Norėtų plėsti verslą, pabandė teikti projektus, gavo tik pusę prašytos sumos, kuri situacijos nekeitė. Nusivylė savivaldybės vertintojais irjų požiūriu į jaunų žmonių verslą… Daugiau nebeprašys… Jauna šeima tame pat name ir dirba, ir gyvena. Kai įregistravo įmonę, susidūrė su staigmena: nors įmonėje dirba tik šeima, bet už šiukšlių išvežimą jau turi mokėti ne kaip šeima, o kaip įmonė… Pasigenda logikos… Stebino ir kiti dalykai. Didesniuose miestuose įprasta daugelį klausimų sutvarkyti elektroninio ryšio pagalba. Kuomet įruošinėjo krautuvėlę papuošalams, užsakymų priėmimo biurą, reikėjo baldų. Ne vieną kartą rašė visiems rajone dirbantiems ta kryptimi, bet atsakymų nesulaukė… Domas spėja, kad elektroniniu ryšiu verslininkai beveik nesinaudoja. Pradžioje net galvojo, kad visi turi begales užsakymų, nes nuvykus į įmones prašyti tvoros tvėrimo paslaugų, atsisakydavo pas jį važiuoti, nes „objektas“ per mažas… Panašiai nutiko ir ieškant paslaugų teikėjų, kurie pagal brėžinius supjaustytų plokštes. Vyriškis, turintis auksines rankas, tikėjosi iš supjautų plokščių baldus pasigaminti pats… galop taip ir nutiko tik ilgai užtruko… Jam nesuprantamas toks verslininkų požiūris į užsakovą ir darbą.

Tik tuomet jauni darbštuoliai suprato, kodėl vyresnieji atkalbinėjo juos nuo vykimo į atokią Ignaliną. Jaunieji verslininkai nuo miestelio bendruomenės neatsiriboja: moterims prašant, Rasa jau organizavo kelis papuošalų darymo mokymus moterims, o štai nuo Advento bibliotekoje nemokamai su bendruomene gamins naujametinius interjero puošybos elementus. Verslui toks laikas papildomiems užsiėmimams nepalankus, nes ir taip jo trūksta, kuomet visi prieš Naujuosius ieško dovanų, kuomet reikia gaminti papuošalus savo realiai ir virtualiai krautuvėlei. Moderni ir informatyvi „Saromanijos“ elektroninė svetainė įsipareigoja ne tik konfidencialumo dalykuose, bet ir dėl savalaikio prekių (karoliukų, akmenukų, dėžučių, kaspinų, kamėjų (kad žmonės patys gamintų dovanas) ir  pagamintų autorinių darbų) pristatymo. Kiek darbų „besugriūtų“, jauni verslininkai tikisi, kad sekmadienius švęs su vaikais.

Domas neabejingas nei Lietuvos, nei regiono likimui. Jį pritrenkė išgražėję Zarasai, o į Anykščius sako net bijąs važiuoti, nes jie gali negrįžtamai sužavėti. Domo asmenyje rajono politikai jau turėtų „atrasti“ potencialų naują partietį, nes vyras mąsto kritiškai, yra veiklus, atsakingas ir, kaip dabar madinga politikoje – jaunas. Nelengva jaunai šeimai, bet gyventi galima. Čia norint pradėti nuolatinį gyvenimą, reikia ne tik norėti pasiekti materialios gerovės (nes tiesiog gali pritrūkti kantrybės), bet ir šiai žemei jausti sentimentus, įvertinti kitus – ne nuo žmonių priklausančius faktorius, pvz. gamtą ir galimybes, kurių čia gyvenantys vyresnieji jau nebesistengia išnaudoti.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!