Norime, kad būtų gerai, bet dėl to gerumo nesistengiame net piršto pajudinti. Mintimis tebegyvenam tame laikmetyje, kai visur ir viskas buvo „niekieno“, kai iš dangaus krito kepti karveliai, upėmis tekėjo taurieji gėrimai, dyzeliną tonomis pylėme į griovius, o mūsų gerove rūpinosi „kažkas“. Tokį išdarkytą pasaulio suvokimą mes įsivaizduojame kaip idealą. Baisiausia, kad ne tik patys taip gyvename, bet reikalaujame, kad ir kiti taip gyventų, ir atžalas tokios pačios iškreiptos filosofijos mokome. Tokių idealų skleidėjų turime ir valdininkų, ir paprastų gyventojų gretose. Būtent dėl tokio mąstymo labai dažnai kyla problemų ten, kur jų neturėtų būti.

Ką jūs veikiate ryte? Tarkime aš, smagiai pasitinku rytą su „Labas rytas, Lietuva“. Praėjusį penktadienį 7 val., suskambęs telefonas mano smagų rytą pavertė labai niūriu. Skambinusi vidiškietė Jūratė šaukėsi pagalbos, nes „ir vėl plaukia rūsys“.

„Nežinau, ką bedaryti, reiks išvažiuoti į darbą, o mano rūsys apsemtas vandens, kuris jau sunkiasi į bendro naudojimo patalpas. Mano rūsiu eina šalto vandens vamzdynai, kurie nuolat prakiūra. Atvykę UAB Ignalinos butų ūkis darbuotojai uždeda „chamutėlį“ ir vėl išvažiuoja. Pavargau jau su jais bartis ir aiškintis“, – guodėsi ir piktinosi moteris iš Melioratorių g. 6A namo.

Dienotvarkę koreguojame ir keliaujame į Butų ūkį. Be didelių įžangų įmonės direktoriui gerb. Antanui Gyliui pasiūlius problemos sprendimo ieškoti taikiai ir drauge pasivažinėti iki Vidiškių, šis draugiškai sutiko.

Apžiūrėję rūsyje esančius vamzdynus vyrai nustatė, kad šįkart vamzdynai niekuo dėti. Nors jie ir siaubingai šlapi, o nuo jų didžiuliais lašais kapsi susirinkęs kondensatas, tačiau – nekiauri. Vandens kaupimosi priežastis – kita. Jis sunkiasi iš grindų, t. y. iš po žemių. Galbūt trūkę vamzdžiai po žeme ir čia jau – UAB „Ignalinos vanduo“ rūpestis.

Problemas reikia spręsti čia ir dabar. Tuoj pat paskambinau vandentiekio direktoriui Valentui Šimoniui. Nepraėjus 10 min., direktorius su darbuotojais jau buvo čia ir nieko nelaukęs pats suskubo tikrinti kieme esančius šulinius. Per 5 min vandens rūsyje kaupimosi priežastis išaiškinta – renkasi drenažo vanduo šulinyje, kuris neturi išėjimo į šalia esantį kitą šulinį, iš kurio ištekėtų į tam skirtą rezervuarą, todėl, radęs lengviausia kelią, sunkiasi į rūsį. Drenažo sistemos – seniūnų kompetencijos sritis.

Vandentiekis rastų išeitį ir sutvarkytų viską, tačiau tai – kainuoja pinigus. Į akistatą V. Šimonis pasikvietė ir seniūnę Vigaliją Matkėnienę. Ta proga „pastabėlėmis“ apsikeitę trys vadovai nutarė, kad reikia išsiurbti iš šulinio vandenį ir bandyti „prapūsti“ drenažo sistemą. Kadangi tai nepadėjo, praėjus savaitgaliui, buvo atkasti po žeme esantys vamzdžiai ir pakeisti naujais.

Besišnekučiuodami vadovai išsakė keletą minčių, į kurias derėtų įsiklausyti ir gyventojams. Lentelėmis su namų numeriais turi pasirūpinti patys namo gyventojai, o ne seniūnė. Seniūnija geriausiu atveju gal tik už gyventojų surinktus pinigus kolektyviai užsakyti vienodas lenteles, kurios, užsakant didesnį kiekį, kainuotų šiek tiek pigiau. Tad prašymas ir Butų ūkio darbuotojams – daugiau neklaidinti gyventojų, siūlant reikalauti lentelių iš seniūnijos.

Vandentiekio vadovas V. Šimonis kvietė gyventojus būti pakantesnius. Pagal galiojantį įstatymą, vandentiekio darbuotojai turi iš anksto pranešti gyventojams, kad bus nutrauktas vandens tiekimas, net ir esant avarinei situacijai. Tačiau jie to padaryti negali, kai, tarkim, dėl staigaus elektros tiekimo sutrikimo nustoja veikti siurbliai, kurie pumpuoja vandenį. Gedimo šalinimas gali užtrukti ir 15 min., ir kelias valandas. Bet nei vandentiekis, nei kas kitas tokio sutrikimo numatyti negali ir iš anksto gyventojų informuoti taip pat negali. Tad visų gyventojų prašo būti pakantesnius (juk vargu ar vandentiekis be jokios priežasties pusdieniui išjungs vandenį pusei miesto – autor.).

Visi drauge vadovai konstatavo, kad didelė dalis kaltės dėl įvykstančių panašaus pobūdžio avarinių gedimų ir nesusipratimų yra pačių gyventojų, nes jie neturi šeimininkiškumo ir atsakomybės jausmo. Kol savo namuose gyventojai nesijaus šeimininkais, tol niekam nebus ramaus gyvenimo. Jie nesitvarko kaip pridera, laiku nepastebi problemų, o tada kalti visi, bet ne jie. Kelias valandas stoviniuojant būriui žmonių ir akivaizdžiai kažką svarstant, nepriėjo nė vienas namo gyventojas (išskyrus rūsį atrakinusius kaimynus), nors pro langus žvilgčiojo, ir nepaklausė, kas čia bus, kuo galime padėti, kokį teisingiausią sprendimą reikia priimti, kad visam namui būtų gerai. Kiekvienas daugiabučio namo centimetras (ar rūsyje, ar ant stogo) yra kiekvieno namo gyventojo nuosavybė ir rūpestis. Tokius linkėjimus perdavus ir dėl besikaupiančio vandens skambinusiai namo gyventojai, ji paantrino: „Ką kalbėt apie visų gyventojų vieningumą ir rūpinimąsi bendru turtu, jei vieno iš butų šeimininkė (jauna moteris) dar gyvenime nėra laiptinės prašlavus ar išplovus…“

Autorės nuotr.