Skip to content

Apie vyrus, su kuriais metalas šnekasi…

Ar galima senąją Lietuvą įsivaizduoti be kalvio? Vargu. Tuometis kalvis gamindavo įvairiausius daiktus – nuo reikmenų namams ir žemės ūkio padargų iki pasagų arklių kaustymui. Dabar kalvis dažniau siejamas su vartų, tvorų, kryžių, saulučių, rečiau skulptūrų ar suvenyrų kalimu. Neabejotinai galima tvirtinti, kad šių dienų kalvis – meniškos sielos žmogus, puoselėjantis senąsias lietuviškas vertybes ir tautodailę. Paskutiniu metu lietuviai vis labiau linkę grįžti prie natūralios gyvensenos, iš miestų keliasi gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos. Tokiais atvejais žmonės mieliau renkasi pagal jų norus pagamintus vartus, tvoras, namo papuošimus, nei prekybos centruose ar turguose siūlomus abejotinos vertės niekučius. Medis ir metalas yra puikus derinys, ypač, kai metalinė dekoracija yra padaryta su meile, išpuoselėta ir apgalvota kiekviena jos smulkmena, spinduliuojanti grubiu natūralumu, senove…

Linkmenų seniūnija iš kitų rajono seniūnijų išsiskiria tuo, kad čia iki šiol gyvena ir dirba daug kalvių. Todėl seniūnas Jonas Alekna, paragintas Plaktukų muziejaus įkūrėjo ir kolekcininko Antano Kibicko, organizavo seniūnijos kalvių darbų parodą pristatymą. Joje kelias saujas savo darbų pristatė keturi kalviai: Mykolas Mačiulis iš Motiejūnų, Raimundas Žievys iš Antalksnės, Povilas Noreikis iš Naujasodžio ir Gintautas Snieška iš Krivasalio. Kodėl „kelias saujas“? Mat kiekvienas kalvis į parodą atvežė tik mažą dalį savo darbų, dauguma jų pasklidę po sodybas, miestus, net užsienius: parduoti, dovanoti, kitaip išdalinti.

Kadangi kalvystė prasideda nuo plaktuko, tai ir to penktadienio kalvių šventė Linkmenyse prasidėjo nuo ekskursijos po Plaktukų muziejų. Po tris jo sales vedžiojo, apie eksponatus linksmai pasakojo Rimas Rakauskas. Jis – „Paukščių kaimo“ Cijonuose šeimininkas, kartu prižiūrintis ir Plaktukų muziejų. Kas jame dar nebuvo, žinotina, kad pasaulyje yra tik trys tokie muziejai: Aliaskoje (JAV), Australijoje ir Linkmenyse. Mūsiškiame surinkta 550-ties plaktukų kolekcija (didžiausia Aliaskoje – apie 5000 eksponatų). Prieš keliolika metų pradėjęs rinkti plaktukus, A. Kibickas išmaišė daugelį egzotinių šalių (Artimųjų Rytų, Afrikos, dabar keliaujama jau link Amerikos), iš kur būtinai parsiveždavo dar neregėtų plaktukų. Ten vienus pirkdavo, kitus gaudavo dovanų, trečius tiesiog išprašydavo iš jų savininkų. Todėl šiame muziejuje pamatysi, ko nematęs ir niekur kitur nepamatysi. Kai po ekskursijos muziejuje visi sugrįžo į bendruomenės salę, A. Kibickas, kuriam seniūnas J. Alekna už kultūrinių tradicijų puoselėjimą įteikė Padėkos raštą, sakė: „Ačiū, kad nenumarinote mano idėjos, mano plaktukų kolekcijos. Esu labai patenkintas, kad ją padovanojau rajono savivaldybei, kuri per seniūniją plaktukus tinkamai saugo, eksponuoja.“

O bendruomenės salėje jau laukė keturių kalvių darbų paroda. Darbus galima buvo net pavartyti, prisiliesti prie jų, o dar daugiau informacijos apie kiekvieno kalvio darbus buvo pateikta didžiuliame TV ekrane kelis kartus „prasuktuose“ filmuose. Visiems seniūnijos kalveliams meistreliams seniūnas įteikė Padėkos raštus.

Mykolas Mačiulis kalvyste užsiima nuo 16 metų. Amato išmoko iš tėvo, ilgai dirbo Ignalinos žuvininkystės ūkio kalvėje Strigailiškyje. Gailisi, kad vis kalė, kalė, o mokinių – nei savų, nei svetimų – taip ir neišugdė, šiuo amatu nesudomino. „Matot, kalvystė dabartinio jaunimo netraukia. Tai suodinas darbas karštyje ir dulkėse, o didelio pinigo juo neužkalsi. Kalvyste bagotas nebūsi, bet ir nebadausi. Man kalvystė – miela širdžiai. Kai nėra nuotaikos ar kas sunervina, einu į kalvę, žvilgsniu ir ranka paglostau metalą, jis man tarsi nusišypso, ir blogos nuotaikos kaip nebūta. Man atrodo, kad metalas su manimi kalba“, – sakė kalvis Mykolas.

R. Žievio tą vakarą nebuvo, viešėjo Vilniuje. Apie jį ir jo darbus kalbėjo filmas ir jo darbų kampelis, kuriame buvo itin daug suvenyrų – nuo didžiulių pakabinamų spynų (ne kiekvienos durys tokias išlaikytų) iki smulkių darbelių, net geležinių saldainių. O filmo kadruose – daugybė rimtų darbų: įmantrių raštų vartų, apkaustų, turėklų. Ypač svarbu tai, kas Raimundas rengia vaikų stovyklas, kuriose jie supažindinami, mokomi kalvystės amato.

Povilas Noreikis, pasak jo, tik pusiau kalvis. Jis santechnikas, suvirintojas, o kai šalia šių darbų prireikė ir šį tą nusikalti, tai ir kalvystė jam nesvetima tapo. Be to ir kažkiek iš tėvo mokėsi, kuris taip pat kalė. Povilo darnų sąraše ir kiemo vartai, ir dekoratyvinės vazos bei žvakidės, saulutės. Naujasodžio kalvis sakė: kala taip, kad ir pačiam, ir kitam būtų gražu.

Gintautui Snieškai kalvystė taip pat nėra vienintelis amatas. Jis ir ūkininkas (ne vieną šimtą avių augina), ir medžiotojas, gal todėl tarp daugybės kitų kalvystės darbų yra ir dekoratyvinis šautuvas – natūralaus dydžio muškieta. „Kalvyste užsiėmiau, kai reikėjo noragą išlyginti. Pabandžiau, gavosi“, – sakė G. Snieška.

Linkmenų kalviai buvo pagerbti ne tik Padėkos raštais, gėlėmis, dėmesiu – jiems koncertavo ir Dūkšto dainininkai, kurių solistas – Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas. Šventėje dalyvavo ir Linkmenų seniūnijos žentas (žmona iš Salų II kaimo), Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas, tad vienoje vietoje sukiojosi net trys rajono seniūnai. Armoniką tą vakarą virkdė vietos muzikantas Vincas Kliukas, linksmas kalvių istorijas ir nutikimus porino Marytė Alesionkienė. Buvo ir vaišių stalas su dideliu tortu, ir šokiai, ir konkursai. Tarkime, reikėjo atspėti (pakilnojus) nemenko kūjo svorį. Laimi tas, kas tiksliausiai jį nurodė.

Artėjant didžiosioms metų šventėms, visi suka galvas, ką padovanoti – dauguma daiktų atrodo nusibodę ir nenaudingi. Norisi kažko išskirtinio, parodančio, koks žmogus mums yra svarbus iš tikrųjų. Užsukite pas kalvį, ten rasite daugybę irnaudingų, ir akį glostančių darbų – gėlių, žvakidžių, židinio įrankių, smulkių skulptūrėlių, spinduliuojančių tautine simbolika, įvairių priemonių medžiotojams bei žvejams. Be to, visada galima kalvio paprašyti nukalti būtent tai, ko patys norite. Tik nereikia pamiršti, kad kalviškas kūrinys nėra vienos dienos darbas – jam reikia daugiau laiko, tad ilgai nelaukite.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje