Gyvenant Lietuvos pakraštyje neretai apninka neįveikiamas noras parodyti, kad ir mažas, iš didelio miesto vos vos teįžiūrimas takelis gali išvesti į didelį ir gražų kelią, kuriuo ne tik pats drąsiai žengi, bet ir kitiems ranką ištiesi, kryptį parodai. Todėl per tradicinę šių metų vakaronę nutarėme atsigręžti į netolimą praeitį ir pasikviesti buvusių mūsų mokyklos mokinių, kurių požiūris į gyvenimą, profesiniai pasiekimai ir dvasinės vertybės įkvepia, žavi, gali padėti ieškant savojo „aš“. Ilgai svarstėme, ieškojome kontaktų, tarėmės… Ne visi kalbintieji galėjo atvykti, tad pagaliau liko septyni žmonės, pasiryžę pasidalinti savo patirtimis.

Penktadienio vakarą pradėjome nuo 2009 m. laidos abituriento Vitalijaus Seriogino filmo „Aukštieji Tatrai. Kelionė į rojų“ demonstravimo. Šiuo metu Vitalijus – aistringas keliautojas, gamtos fotografas, filmų apie gamtą kūrėjas. Žavi pats keliavimo būdas, kai visas turtas telpa į kuprinę, kai nebesvarbu pasidaro komfortas, kai drąsiai priimi iššūkį ir prieš tave atsiveria nepakartojami vaizdai. Su filmavimo kamera ir fotoaparatu Vitalijus yra aplankęs jau penkiolika Europos valstybių ir visur stengiasi užfiksuoti gamtą, pažvelgti į pasaulį savaip.

Taigi, norintieji žiūrėjo filmą, kiti galėjo aplankyti gimnazijos muziejų, o kai jau visi susirinko, saviraiškos būrelio nariai pradėjo pirmąją vakaro dalį, kurios motyvas – J. Erlicko eilėraštis apie mažus takelius, kaip šaltiniai ištrykštančius iš kiekvieno namų, takelius, vedančius į tą didįjį kelią. Mokiniai išsakė, kuo norėtų tapti užaugę: nemaža jų būsią pasieniečiais, kariais, policininkais, gamtininkais… Vienas šeštokas jau dabar svajoja būti „pačiu svarbiausiu iš visų policininkų – tai policijos komisaru“.  Kas žino, gal ir išsipildys jo vaikiškos svajonės…

Antroji renginio dalis „Vakaro pokalbiai apie gyvenimą“ kėlė bene didžiausią susidomėjimą, nes čia jau buvo įdarbinti svečiai. Apie kiekvieną iš jų mokytojas Stasys Keraitis parengė išsamią kompiuterinę pateiktį, kurią pristatė mokiniai. O kad garbūs svečiai nenuobodžiautų, kiekvienas pristatomasis turėjo pakomentuoti pateiktyje esančias nuotraukas.

Truputį gaila, kad eilinė kelionė suviliojo jau minėtą Vitalijų Serioginąirsutrukdė jam atvykti į renginį bei pačiam plačiau papasakoti apie pomėgį, kuris pamažu jau tampa šio jauno vyro gyvenimo būdu. Tačiau iš dalies Vitalijų pristatė jo kelionių draugas, 2006 m. mokyklą baigęs Virginijus Skrebutėnas. Šiuos vaikinus vienija noras keliauti ir pažinti pasaulį ne iš knygų ar filmų, o savo kailiu išbandant ekstremalias situacijas, pasitikrinant ištvermę ir kantrybę. Virginijų pristatančiose  nuotraukose – vaizdai iš bėgimo maratono, krepšinio varžybų. O pakilęs į sceną, kur visus buvusius mokinius kalbino šių eilučių autorė, jis pasakojo, kad palikti gerai apmokamą darbąir leistis į keliones pastūmėjo sunkūs likimo išbandymai ir dėl jų kilęs  noras susivokti savyje, rasti kažkokią atramą. Dėl to Virginijus daug kilometrų žingsniavo ir šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, dėl to bėga maratoną, žaidžia krepšinį. Padėdamas kitiems tampi stipresnis pats, matyt, tai paskatino prisidėti ir prie 1000 km. Širdies žygio apie Lietuvą. Jo tikslas – surinkti lėšų Kauno klinikų medicininei įrangai vėžiu sergantiems vaikams. Žygeiviai ne tik pėsti keliavo aplink Lietuvą, bet ir aukojo pinigų, susitikinėjo su žmonėmis. V. Skrebutėnas  nuvažiavo iki  Skuodo ir kartu su kitais pėsčias įveikė 54 kilometrus dėl kilnaus tikslo. Paklaustas, iš kur semiasi stiprybės, jis atsakė, kad stengiasi bet kokiomis aplinkybėmis mąstyti pozityviai. Pokalbis su Virginijumi atskleidė nestandartinį jo mąstymą ir  savitumą, nebijojimą turėti savo požiūrio tašką ir juo vadovautis, kitaip tariant, asmenybės brandą. Tai, beje, buvo jauniausias iš vakaronėje kalbėjusių svečių.

Kitas pašnekovas – 1993 m. mokyklą baigęs Renatas Spėčius, kurio karjeros laiptelių aprašasvos tilpo į pateikties skaidrę. Nuo 2015 m. balandžio 13 d. pulkininkas leitenantas Renatas Spėčius yra KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadas. Komentuodamas vieną pateikties nuotrauką, karininkas papasakojo, kad ji daryta vienoje Afganistano mokyklų, į kurią jis įsiprašė po to, kai vaikai karius apmėtė akmenimis. Užsiauginęs barzdą kaip tikras afganistanietis, jis bandė įtikinti vaikus, kad kariai yra jų draugai. Paklaustas apie Afganistaną plačiau, Renatas lakoniškai atsakė, kad ir ten yra visokių žmonių, bet pirmiausia visi norėtų taikos ir ramaus gyvenimo. Paprašytas prisiminti, kas iš tarnybos labiausiai įstrigę, jis pajuokavo, kad vadovaudamas garbės kuopai kartą tyliai netgi davė nurodymą tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, mat oficialiose ceremonijose yra be galo svarbu kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį atlikti labai tiksliai.  Apie savo, kaip karininko, kelią svečias atsiliepė taip: po mokyklos dar dešimt metų mokytasi. Mokiniams patarė ypač mokytis kalbų ir suprasti, kad mokaisi ne dėl pažymio, ne dėl tėvų ar mokytojų, o dėl savęs. O paklausus, ką mano apie privalomą karo tarnybą, R. Spėčius pastebėjo, kad žmogui, neapsisprendusiam, ką veiks toliau, tarnyba, disciplina būtų labai naudinga.

O kaipgi per atstumą atrodo mokykliniai metai? Pasirodo, toldamas nuo jų, labiau įvertini tuos mokytojus, kurie reikalavo, buvo griežti. Šiltai atsiliepęs apie visus pedagogus ir tuometinį direktorių T. Jarmušką, Renatas ypač jautriai prisiminė šviesios atminties matematikes G. Mačiolienę ir V. Jarmuškienę. Visus pralinksmino prisiminimas apie nuotrauką, kurios reikėjo mokinio pažymėjimui, o sunkiais 1992 m. nelabai buvo iš kur ją paimti. Išradingas mokinys iškirpo veidą iš tėvo jaunystės nuotraukos, o mokytojai „patikėjo“, kad tai ir yra Renatas…

Toliau į sceną lipo dviese: 1994 m. laidos abiturientai Linas Pernavas ir Jūratė Paulavičiūtė-Pernavienė. Jie ir du iš trijų sūnų atsivežė savosios mokyklos parodyti. Be abejo, apie Policijos generalinį komisarą visi Didžiasalyje yra girdėję ir jo veidą, dažnai žiniasklaidoje šmėžuojantį, įsidėmėję. Labai šiltai L. Pernavas pakomentavo nuotraukas pateiktyje, kur atspindėtos ir pakilios, ir liūdnos aukštas pareigas einančio žmogaus gyvenimo akimirkos. Kadangi daug mokinukų įžanginiame žodyje išsakė norą būti policininkais, komisaras patarė jiems pirmiausia stengtis būti gerais žmonėmis, kad galėtų ir gyvenime, ir tarnyboje vadovautis policijos šūkiu „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Tai nenustebino, nes visuose L. Pernavo viešuose pasisakymuose akcentuojamas žmogiškumas. Ir pats jis paprastas, jautrus, šiltas žmogus. Todėl į klausimą, ką būtų pasakęs žmogui, kuris  jam, baigiančiam mokyklą, būtų pranašavęs, kad po gero dvidešimtmečio bus Policijos generalinis komisaras, ilgai negalvojęs atsakė: „Idiotas“. Padrąsino jis ir šeštoką, svajojantį kada nors tapti „pačiu svarbiausiu iš visų policininkų“, kad tikrai užleis jam savo vietą.

Jūratei Pernavienei, Ignalinos rajono policijos komisariato prevencijos poskyrio vyresniajai  specialistei, žinoma, teko atsakyti į klausimą, ar sunku būti generalinio komisaro žmona. Ji patikino, kad nėra skirtumo, ar vyras paprastas policininkas, ar viršininkas – pareigos  jo nekeičia. O kai vyras išvykęs, šeimos židinį, pasak Jūratės, kursto ji ir dujinė įranga, nes kraustytis iš Ignalinos šeima neketina.  Akivaizdu, kad bendraklasiai, bendraminčiai vienas kitą gerai supranta ir palaiko. O kaipgi patarti saviems vaikams, ką rinktis, kuriuo keliu eiti? Čia jau abu vieningai pareiškė nedarą vaikams spaudimo – patys tegu renkasi. Sunkiau sekėsi prisiminti mokyklines išdaigas – abudu buvo ramūs, santūrūs, o Linas dar ir vienintelis vaikinas klasėje. Visgi gerai pagalvojęs komisaras prisiminė, kaip sykį pasitikrino fizikos kontrolinio atsakymus, o mokytojas nieko net neįtarė – štai ką reiškia gera reputacija… Akivaizdu, kad santūrumas, puiki savitvarda Linui Pernavui padeda ir dabartiniame darbe.

Uniformuotus svečius pakeitė taip pat nemažai specifinių taisyklių ir suvaržymų gyvenime turintis 2000 m. laidos abiturientas, kunigas klebonas Deimantas Braziulis. Tiesa, kaip pats pripažino, jam nelengva buvo įsisprausti į oficialesnį rūbą. Dabartinis Pabradės, Pavoverės ir Karkažiškių klebonas puikiai pažįstamas ignaliniečiams, nes čia praleido septynetą metų, buvo sutelkęs komandą ir sėkmingai dirbo. Jis pastebėjo, kad  negalėtų aiškiai pasakyti, kodėl pasirinko kunigystę. Šios profesijos atstovas būna prie žmogaus svarbiausiais jo gyvenimo momentais – gal tai kartais žmonėms  ir mados dalykas, tačiau taip jau yra. Visgi svarbiausia kunigui – sutelkti komandą, suburti bendruomenę. Atjauta, gailestingumas yra tos savybės, be kurių visuomenė žlunga. Tačiau Deimantas Braziulis nėra tas griežtas kunigas, kuris tik moralizuoja ir aiškina, ko nedera daryti. Į pasaulį jis žvelgia su švelniu humoru. Jo tikslas – pritraukti į bažnyčią kiek galima daugiau jaunimo, sutelkti apie bažnyčią norinčius darbuotis bendram tikslui ir padėti klystančiam atrasti kelią. Kaip pats sakė, parapijoje, kurioje dirba, didžiausias iššūkis – dvikalbystė, tad teko ir pačiam išmokti lenkų kalbą. Paklaustas, ką mano apie visuomenės spaudimą nuolat būti sėkmingam, kunigas pastebėjo, kad žmogus be klaidų neužauga. Prisiminęs mokyklos metus, kai buvo vienas iš geriausių skaitovų, kunigas Deimantas paskaitė Just. Marcinkevičiaus eilėraštį „Skrendančios pušys“.

Paskutinis kalbėtojas – mokslininkas Remigijus Paulavičius, mokyklą baigęs taip pat 2000 m. Kaip pats sakė, jo mokslai po vidurinės baigimo truko net dvylika metų. Pastaruoju metu pagal kontraktą Remigijus dirbo Londono Imperitoriškajame koledže, kuris yra 8–9 pasaulio universitetų reitingų vietoje. Būtaplanų prieš pusmetį teikti naują projekto paraišką, pagal kurią būtų galima didžiąją laiko dalį dirbti iš Lietuvos, tačiau Brexit įnešė didžiulę painiavą ir į mokslo sritį. Šiaip jis dirba VU matematikos ir Informatikos institute, yra vyresnysis mokslo darbuotojas. Prieš keletą metų Remigijus lankėsi gimnazijoje, jos muziejui paliko savo daktarinę disertaciją„Globalus optimizavimas su simpleksiniaisposričiais“ (vien pavadinimas ko vertas!). Tačiau apie mokslininko gyvenimą jis kalbėjo su humoru, pasiruošęs labai suprantamą ir mokiniams prieinamą pateiktį. Visiems įstrigo išvada: žmogus nesensta tol, kol mokosi. Beje, ypač sujaudino Remigijaus pastangos atvykti į gimnazijos renginį, nes penktadienį jis dar turėjo būti Londone, tad derinimo ir laiko perplanavimo būta nemažai.

Svečiams gimnazijos direktorė Elena Sekonienėįteikė mokytojos Dalios Pajedienės karpinius su mokyklos nuotrauka. Iš tiesų, manome, kad didžiausias kiekvienos mokyklos džiaugsmas – kai buvę mokiniai pakviesti noriai grįžta, atidėdami kitus darbus, aukodamisavo laiką, ir dalinasi savo patirtimi su jaunesniais.

O baigdami pokalbių dalį dar pagerbėme tuos buvusius mokinius, kurie dirba mūsų gimnazijoje, stiprina jos bendruomenę. Tokių susidarė net trylika, ir tai labai smagu.

Po visų kalbų vakaro vedėjai pakvietė žiūrėti koncertą. Ko tik čia nebuvo!Šeštokas Algirdas Pauliukėnas deklamavo A. Baltakio eilėraštį, mokytoja Aldona Misiūnienė parengė etnografinę programą, kur pilna scena mokinių traukė „Augo girioj ąžuolėlis“, mažieji šoko „Pjaunikelį“, vyresnieji – „Vengerką“, Raminta Čepulytė su Diana Mozoleva žavėjo subtiliai atliktomis dainomis, mokytojos Liudmilos Račkauskienės ketvirtokai nuspalvino sceną šokiu „Indėnai“. Smagiai dainas apie rudenį traukė mokytojos V. Sinkevič paruošti pradinukai, nuo jų neatsiliko ir gitarisčių ansamblis, užleidęs vietą kanklininkams. Programą užbaigė Didžiasalio kultūros namų ansamblis „Vėtrungė“, kuriame dainuoja mūsų mokyklos mokytojos ir buvę mokiniai.

Taigi vakarota ilgai, paskui dardalintasi įspūdžiais prie arbatos puodelio. Iš tiesų vakaras atskleidė daugybę pasaulio spalvų, parodė, kad gyvenimas gali būti be galo įdomus, jei nebijosi ieškoti, klysti ir taisyti klaidas, bet tvirtai žinosi, kad turi būti geras ir doras žmogus. Mūsų svečiai, taip įvairiapusiškai pristatę pasaulio įvairovę, žadėjo bendradarbiauti ir toliau, ir tai mus labai džiugina.