Kiekvieną veiksmą ar įvykį interpretuojame savaip. Tad daugiau nei dešimtmetį Ignaliną su lauktuvėmis ir dovanomis lankančius vokiečius mes taip pat priimame kiekvienas savaip. Šią savaitę jau devynioliktą kartą pas mus viešėjo penkių žmonių komanda iš Kronhageno (Vokietija) Raudonojo Kryžiaus organizacijos. Kokie šio vizito tikslai ir lūkesčiai? Manau, pirmiausia – svarbu sužinoti, kokia Raudojo Kryžiaus draugijos atsiradimo istorija, jo misija. Sprendžiant iš mūsų žmonių reakcijų, pastebėjimų ir komentarų, įkyriai lenda mintis, kad daugelis net nežino, kas yra kas.

Viskas prasidėjo 1859 m., birželį, kai šveicarų verslininkas Henry Dunant keliavo karo nuniokotomis Lombardijos lygumomis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napaleonu III, karaliaujančiu šiame krašte. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo, matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu. H. Dunant buvo taip sukrėstas, kad net pamiršo, ko čia atvažiavo. Pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią laikina ligonine, jis ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo. Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Jis parašė knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje aprašo savo patyrimus. Knyga buvo itin sėkminga, nes žmonės neliko abejingi pasakojimui. H. Dunant taip pat pasiūlė kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis. Be to, jis manė, kad sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą, turi turėti neutralumo statusą. Todėl jis pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamos konvencijos patvirtintą tarptautinį principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu Raudonojo Kryžiaus, o vėliau ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

Su vokiečių komanda susitikau Ignalinos Raudonojo Kryžiaus draugijoje – paprastoje, jaukioje aplinkoje. Atvirai pasakius, nustebino tai, kad savaitę iš savo šeimų „nugvelbę“ savo bendruomenėje žinomi ir gerbiami žmonės savanoriškais pagrindais atvyko suteikti džiaugsmo, pasaulio pakraštyje gyvenantiems lietuviams. Kuris iš mūsų taip pasielgtų?..

Gisela Bergemann – gamtos mokslų daktarė, Reinhard Müller – teisininkas, Civilinių bylų teisėjas, Harry Hirsch – kariškis, o Johannes Bőhne – dėstytojas. Visi drauge jie – Kronhageno Raudonojo Kryžiaus draugijos savanoriai. Pasiėmę savaitę atostogų darbovietėse, savanoriai atvežė kalėdinę nuotaiką, dovanų vaikams ir būtiniausių priemonių senelių Dūkšto senelių namuose gyvenantiems senjorams.

Pasak vadovo Reinhard Müller, dar 2006 m. Kronhageno Raudonojo Kryžiaus organizacijos komanda sugalvojo užmegzti ryšius su Lietuva, kitaip tariant, tikėjo galintys padėti Baltijos šalių žmonėms lengviau stotis ant kojų, pagelbėti vaikams, augantiems globos namuose. „Vilniuje mes gavome dvi kryptis. Aplankėme Šiauliuose esančius vaikų globos namus ir Ignalinoje (Daugėliškio ir Didžiasalio). Mes pasirinkome Ignaliną, O Rensburgo Raudonojo Kryžiaus komanda – Šiaulius. Štai taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Tiesa, paradoksalu, tačiau tik po kelerių metų bendradarbiavimo sužinojome, kad pačioje Ignalinoje veikia Raudonasis Kryžius. Štai tada susidraugavome su Irena Rapkauskiene. Dabar ji mums yra viso Ignalinos rajono centro ašis. Viską deriname su ja. Visą informaciją gauname būtent iš jos“, – sakė R. Müller.

Visa Kronfaheno bendruomenė nėra abejinga, karas jų protėvius ir tėvus išmokė, kad negalima būti abejingu. Karta iš kartos kiekvienoje šeimoje skiepijama dalijimosi tradicija. Tai yra normalu. Šių žmonių vaikai ir anūkai natūraliai priima šį procesą ir laukia su džiaugsmu akimirkos, kada galės dalintis. Kronhageno Brolių Grimų mokyklos (Brüder Grimm Schule – vok.) bendruomenė laukia artėjančių švenčių ir iš anksto ruošiasi dovanų rinkimui. Vaikai, tėvai ir mokytojai žino, kad yra Ignalina, Dūkšto ir Daugėliškio vaikų globos namai. Jie suruošia dovaną (paket – vok.) konkrečiam žmogui, užrašo jo vardą, pavardę (šia informacija pasirūpina Irena Rapkauskienė) ir surišę perduoda Raudonojo Kryžiaus atstovams. Bene, mieliausia tai, kad kiekvienas, atrišęs dovaną, gauna dovaną surinkusios šeimos užrašytą atviruką su palinkėjimais, nupieštą piešinį. Tokiu būdu dovaną gavęs žmogus jaučiasi dar laimingesnis, nes žino, jog kažkur už šimtų kilometrų gyvena žmonės, kuriems jis rūpi. Tai ne tik dalijimaisi materialiais dalykais, tai žmogaus ėjimas link žmogaus neapčiuopiamais dažniais ir bendražmogiškųjų vertybių ugdymas.

Reinhard tikino, jog visi jie tai daro iš visos širdies, nes duoti ir dovanoti yra neapsakomai malonu.

Ignalinoje viešėdami vokiečiai aplankė Daugėliškio globos namus ir Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centrą. Nuvežė vaikams ne tik dovanų, bet ir smagiai leido laiką drauge. Vaikai žinojo apie atvykstančius svečius, todėl taip pat ruošėsi. Vienas iš savanorių – Rudolf Kulb, eidamas pas vaikus, pasipuošdavo stebuklinguoju geradariu Micolasu, mat kaip tik gruodžio 6-oji – Šv. Mykolo diena, minima tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje.

Dūkšto senelių globos namuose gyvenantiems senjorams savanoriai atvežė higienos priemonių, čiužinių, labai reikalingų funkcinių lovų.

Viešėdami Ignalinoje, vokiečiai pripirko įvairiausių daiktų ir produktų, kuriuos surišo į 20 krepšių. Savanoriai įpareigojo Ireną susisiekit su seniūnijų darbuotojais ir suderinus perduoti tuos kalėdinius krepšius su linkėjimais žmonėms, kuriems šiuo metu labiausia reikia visų mūsų dėmesio, palaikymo ir draugiško žodžio.

Dabar, pasak Giselos, į Ignaliną savanoriai iš Kronhageno Raudonojo Kryžiaus atvyks vasarą. Dėkojame savanoriams už draugišką apsilankymą, nuoširdų bendravimą, dovanas, lauktuves ir palinkėjimus.

Atsisveikindami vokiečiai perdavė linkėjimų visiems ignaliniečiams: „Frohe Weihnachten und einglückliches Neues Jahr!“

Autorės nuotr.