Mes Mažulonyse nekantriai laukiame didžiausios metų šventės. Jeigu dar nesupratote, kokia tai šventė, pasakysiu: ta, kurios proga yra daugiausiai parduodama, daugiausiai suvalgoma ir daugiausiai išgeriama.

Sako, kadaise ta šventė buvusi religinė. Veikiausiai tai netiesa, nes Kalėdos – tai kai vieni kitiems dovanoja dovanas, o paskui susėdę prie stalo ilgai svarsto, kuris giminaitis šiemet nepagailėjo pinigų, o kas yra visiškas skrudžas ir jis kitais metais špygą gaus, o ne dovaną.

Bet pradėkime nuo pradžių, nuo eglės. Juk Kalėdos – tai ta šventė, kai miestai tarpusavyje rungtyniauja, kas anksčiau ir gražiau eglę papuoš. Čia Mažulonių jau niekas negali aplenkti, nes mes eglę papuošėme dar pernai, vos nuo Kūčių stalo pakilę.

Beje, papuošėme tausodami gamtą, pamiškėje prieš langus augančią eglę, kad mūsų kaime nebebūtų kasmet per radiją ir televiziją kartojamų diskusijų, kokia Kalėdų eglutė turėtų būti: natūrali ar dirbtinė. Ir ne bet kaip papuošėme, o ekologiškai: užkabinome du senus batus ir vieną prakiurusį kibirą. Jokios stichijos per metus šių papuošalų nenudraskė.

Kas čia mus galėtų aplenkti? Na, nebent kas sugalvotų š… ant eglės pakabinti. Bet kadangi š… ant šakos prastai laikosi, Mažulonys ramūs.

Švenčiant Kristaus gimimą (vis dėlto kai kas sako, kad Kalėdos – tai būtent Kristaus gimimas, nors apie tai nei radijas, nei televizija paprastai nešneka), be dovanų, dar labai svarbu yra prisiryti. Kokie yra tradiciniai lietuviški kūčių valgiai? Taip, pica ir kebabai.

Dar neseniai į šį sąrašą buvo įtraukiama strutiena, ją net geriausi, kitaip tariant, per televiziją rodomi dietologai nuolat visoms vietinio kaimo įžymybėms rekomenduodavo. Dabar stručius kalakutai pakeitė. Nežinau, kodėl. Žinoma, kalakutas lietuviškesnis paukštis, turbūt nuo karaliaus Mindaugo laikų Lietuvoje auginamas ir valgomas, kaip ir pica. O svarbiausia, jis didesnis, gali prisiėsti iki soties.

Kaip kalakutą, žąsį ar ką kitą iškepti – senolių klausinėti nereikia. Įsijungei bet kurią televizijos programą ir tau ne tiek dar papasakos. Apie tai, kad skaniausia kalėdinė silkė – su kiviais. Mišrainė turi būti su ananasais. Žinote, tokie vaisiai, Lietuvos miškuose ant krūmų auga. Senoliai prisimins, kad kadaise balandas valgė? Dabar jos irgi valgomos, tik vadinasi bolivinės, labai dietologų rekomenduojamos.

Be gėrimų prie Kūčių stalo šiais laikais irgi neapsieinama. Tai anksčiau per Kūčias degtinės negerdavo. Dabar nebe tie laikai. Juk kas yra visos tos degtinės, vynai ir alūs? Vegetariškas patiekalas, tik iš augalinių komponentų gaminamas. Ir jeigu kas nors sako, kad Lietuva daugiausia alkoholio suvartoja, tik džiaugtis reikėtų: esame labai vegetariška šalis.

Kiek pas mus gyvenančių žemiau skurdo ribos? Žiūrėkite, klausykitės laidų apie ėdimą, o prieš pat Kalėdas – vaistų nuo persivalgymo reklamos, ir suprasite, kad statistika meluoja.

Apie ėjimą į bažnyčią nieko nepasakiau. O ką čia kalbėti, jeigu per Kalėdas joje vietos nebebūna, nes visas užima vienintelį kartą tokia proga – juk televizija transliuoja – joje apsilankę valdžios vyrai. Tiesa, jie į bažnyčią dar per Velykas ateina, ir dar prieš rinkimus.

Ir apskritai, kaip prieš trejetą metų, o atrodo – jau taip seniai, sakė rašytoja Zita Čepaitė: kam apskritai švęsti Kalėdas, kurių dvasia įkūnija tradicinę šeimos sampratą ir vertybes?

Štai ir iš televizijų ištransliuotų dviejų labiausiai Lietuvai rūpinčių klausimų, užduotų būsimai teisingumo ministrei, vienas buvo – ar bus įteisinta iškrypėlių partnerystė?

Tad ir baigti norėčiau Z. Čepaitės klausimu: gal ir šv. Juozapas ir šv. Marija pagal naujausias teorijas jau nebe vyras ir moteris, o du bendrą ūkį vedantys homoseksualai ar lesbietės?

Džiaukimės, kad ir Lietuva Kalėdas švenčia naujoviškai, europietiškai.