Jauni ir vidutinio amžiaus žmonės dažniausia planuoja ateitį, o sulaukę garbaus amžiaus – kaip deramai iškeliauti iš šio pasaulio. Dažniausia savo pageidavimus žmonės pasako artimiesiems, idant jų norai būtų įvykdyti. Kaip kas vykdo tuos norus – ne mūsų žinioje. Tik stebime apeigas, kurios vyksta. Vieni išsiskiria originalumu, kiti vargsta su primestomis nepaaiškinamomis tradicijomis, o treti – šokiruoja ir net verčia nerimauti. Kai XXI a. žmogus laidojamas lyg nepažįstamasis karo lauke po mūšio, darosi nejauku, o galvoje pinasi kažin kokios negeros mintys. Kunigas Sigitas pasidalijo neseniai mūsų viename rajono kaime įvykusio šiurpinančio įvykio detalėmis.

„Ši istorija apie mano parapijoje gyvenusią 98-erių močiutę kankinę, kurią dabar jau galima vadinti šventąja. Ši močiutė, nors ir vaikščiojo, buvo savotiškai įkalinta savo namuose. Tuo rūpinosi jos sūnus, turintis visiškai kitokį civilizacijos ir religijų suvokimą, interpretacijas, nuostatas. Bet, nepaisant to, jis savo požiūrį kai kuriems žmonėms piršo gana agresyviu būdu. Manau, drąsiai galima sakyti, kad jo mąstymo aukos yra jo artimieji – mama, vaikai, žmona, su kuriais jis eksperimentuoja. O visuomenė, pagal mūsų galiojančius įstatymus, tegali būti stebėtoja“, – pasakoja kunigas.

Neseniai jis, kaip ir visa parapijos bendruomenė, sužinojo, kad močiutė mirusi. Ji, regis, ir palaidota, tačiau visa tai tėra tik spėjimai. Nes niekas paskutines savaites jos nematė nei gyvos, nei mirusios.

„Dvi savaites iki žinios apie senolės mirtį buvau slapta pas ją pakviestas per kaimynes. Patykojo jos, kada to sūnaus nebus, ir pakvietė mane į namus, kurių nepavadinsi namais: viskas apkalta lentom, krūmais užleista, apversta, bet užrakinta. Senolė pasitiko mane vaikštanti, bet labai nusiminusi. Guodėsi dėl žvėriškai besielgiančio sūnaus, nesidžiaugė ir anūkų elgesiu ir prašė, kad būtų palaidota krikščioniškai. Ji žinojo, kad artimieji jos nelaidos, Mišių neaukos.

Taigi, ką dabar pasakosiu, tėra surinkta informacija iš kaimynų, nes jie kelias dienas dirbo kaip kriminalistai. Močiutė buvo gerbiama, religinga ir draugiška kaimynė, kol turėjo jėgų pastovėti už save. Vėliau situacija tapo nekontroliuojama, mat jos sūnus yra tas žmogus, kurio geriau nesusitikti. Pasakojusių teigimu, sūnus sekmadienį rado mirusią močiutę (kada ji mirė – nežinia), pirmadienį nuėjęs pas gydytoją į ambulatoriją gavo pažymą apie mirtį ir seniūnija išdavė visus reikiamus dokumentus. Žmonės, sužinoję apie tai, puolė domėtis – kur ir kada bus pašarvota, laidojama ir pan. Tyla. Antradienį velionės sūnus, švilpaudamas, kieme kalė ir obliavo kažkokią dėžę. Trečiadienį neiškentusi tylos, iki mamos namų vartų atskubėjo tame pačiame kaime gyvenanti mirusios močiutės dukra, kuriai taip pat buvo uždrausta lankyti mamą. Ji brolio paklausė apie ją, nes niekas nieko nežinojo, o šis jai atrėžė: „Eik, pažiūrėk į savo motiną, guli daržinėj išsižiojus…“ Toji išsigandus spruko šalin. Viena iš gyventojų pastebėjusi kapinėse anūką močiutei kasant duobę, bandė atsiklausti, kada bus laidojama. Šis taip pat nieko nežinojo. O jau ketvirtadienį 8 val. ryto kiti kaimynai davė ženklą, kad močiutė jau palaidota. Nejau naktį? Pasirodo – ne. Atsirado liudininkų, mačiusių visą procesą. Trečiadienio pavakarę, apie 15.30 val., sūnus į karučius įdėjęs kažin kokią dėžę, atvežė į kapines ir užkasė ją, o užkasęs, pasišokinėdamas, kojomis sutrypė žemę.

Aš niekaip nesuprantu šitokio elgesio. Bandžiau aiškintis situaciją. Gydytoja pasakė, kad moteriškė buvo jau sena ir nėra čia ko stebėtis, kad mirė. Ji močiutės nematė akyse, bet, patikėjusi sūnaus žodžiais, konstatavo mirtį. Seniūnas to įvykio metu atostogavo, tačiau pritarė darbuotojų veiksmams išduoti mirties liudijimą, nes esą gydytojos išvada – konkreti ir ji už tai prisiėmusi atsakomybę. Sūnaus žmona pasakojo visai priešingus dalykus, nei dar gyva būdama man teigė močiutė. Marti sakė, jog močiutė prašiusi patiems sukalti karstą, kuris buvo labai gražus. Dar ji teigė, jog močiutė buvo pašarvota namuose, bet niekas neatėjo su ja atsisveikinti.

Aš niekaip nesuprantu, kas turi įvykti, kad savo motiną vaikas pakastų kaip šunį, ir dar slapta. Nejau net palaidoti žmoniškai negalėjo? Suprasčiau: maras, karas, šaudymai. O dabar? Sūnus su anūku kasa duobę mamai, karučiais veža nuo daržinės iki kapų, o paskui dar kojom žemę sutrypia. Kas čia slepiama?

Nepaisant visų šiurpių detalių, parapiečiai susirinkę ilgai meldėsi, aukojome Mišias. Pašventinau tą vietą, kur ji užkasta, ir, tiesą pasakius, net neįtartum, kad ten kas nors neseniai kasta. Padariau dėl močiutės ką galėjau, o toliau savo darbą, manau, turėtų atlikti žmonių teisių sergėtojai“, – kalbėjo kunigas Sigitas.

Nejau šiais laikais galima daryti ką nori? Uždarai namuose žmogų, darai su juo kažin ką, tada paprašai gydytojo pažymos apie mirtį ir pakasi. O kaip žmonių teisės? Močiutė turėjo du vaikus. Kas nusprendė, kuris turi rūpintis jos laidojimu? Tas, kuris agresyvesnis? Kaip ten bebūtų, dar būdamas gyvas žmogus turi teisę išreikšti valią, kaip jis turi būti laidojamas, jei manoma, kad gali kilti ginčų dėl giminių. Prieš mirtį surašomas testamentas ir vykdoma mirusiojo valia. Tarkim, žmogus nori būti kremuojamas (deginamas). Gerai, jei visi artimieji sutinka. Tačiau kilus nesutarimų, turi būti paisoma testamento turinio.

Močiutė, matyt, ir bandė kažką panašaus padaryti, kreipdamasi pagalbos į kunigą, tik, deja, nei močiutės norai, nei kunigo prašymai niekam nerūpėjo.

Kaip bežiūrėtum į šią istoriją: iš emocinės, religinės ar moralinės pusės, akivaizdu, kad taškus šioje istorijoje vis dėlto turėtų sudėti policijos pareigūnai.