Šis laikas Ignalinoje turtingas teatrinio šurmulio. Lapkritį džiaugtasi spalvingais „Bildučiais“ ir jų svečiais, o antrąjį gruodžio šeštadienį – suaugusiais scenos mylėtojais. Jau septintus metus Ignalinos kultūros centre surengtas teatrų festivalis „Kaimynų teatrų šventė“. Ignaliną aplankė mėgėjų teatrai iš Jonavos, Birštono, Šiaulių bei profesionalus Panevėžio Juozo Miltinio teatras. Teatrinio meistriškumo pamoką žiūrovams vedė Linkmenyse gyvenanti aktorė Irena Kriauzaitė. Teatrų šventėje būta ir linksmos muzikos. Pertraukų metu koncertavo Ignalinos jaunieji dainininkai ir šokėjai, o festivalio dovana ignaliniečiams tapo labai puikus grupės „Arbata“ koncertas.

Šventės atidarymą ignaliniečių teatro „Salos“ nariai pradėjo daina ir menine kompozicija su veidrodžiais, jų atspindžiais ir garsiojo dramaturgo Viljamo Šekspyro mintimi, kad „Teatras – tai veidrodis, į kurį pažvelgę pamatome savo trūkumus ir privalumus“. Šventės dalyvius sveikino savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, teatrų režisieriams jis įteikė savivaldybės suvenyrų ir linkėjo gražių akimirkų. Buvo prisimintas gruodžio 7 d. matytas ir šventę pradėjęs Panevėžio Juozo Miltinio teatro teatro spektaklis „Basomis parke“, skirtas Ignalinos ir šio teatro bendradarbiavimo pradžiai paminėti.

Ignalinos kultūros centro mėgėjų teatras „Salos“ žiūrovams pristatė pernai Kaimynų teatrų šventėje jau rodytą spektaklį „Savižudis“. Nikolajaus Erdmano 1928 m. parašyta pjesė kupina satyros, farso ir sykiu egzistencinių minčių apie gyvenimo prasmę. Pagrindinis herojus Semionas Podsekalnikovas, gana skurdžiai gyvenantis kartu su žmona ir uošve, dėl kvailo ginčo nutaria nusižudyti. Daug kam ši savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet S. Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį…

Galima pasidžiaugti, kad šis Jolantos Narbutaitienės režisuotas spektaklis XXIII Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje šventėje „Atspindžiai“ pripažintas vienu geriausių tarp miestų teatrų ir pakviestas vaidinti baigiamojoje laureatų šventėje.

Smagią komediją „Plutelė ir pelės“ dovanojo Birštono kultūros centro teatras ir režisierius Rimantas Jacunskas. Nuo pat pradžios žiūrovus į savo verpetą įtraukianti ir iki pabaigos nepaleidžianti šmaikšti istorija, kurioje susipina meilė, pinigai, pagudravimai ir liaudies išmintis, sulaukė teatrinio pasisekimo. Žiūrovai tiesiog gerai praleido laiką, žavėdamiesi puikia vaidyba ir realistiškai perteikta prieškario Lietuvos kaimo buitimi, kurioje humoristiškai parodyta ir socialinė to laiko problematika.

Šiaulių kultūros centro mėgėjų teatro grupė „Durys“ parodė Federico Garsia Lorka poetinę dramą „Dona Rosita arba gėlių kalba“ (rež. Virginijus Dargis). Šiauliečiai pabandė prisiliesti prie vieno giliausių pasaulio poetų kūrybos. Ši drama pasakoja apie laiką, viltį, meilę, ištikimybę, apie vertybes, kurios šių dienų pasaulyje vis labiau užmirštamos. G. Lorka meilę palygina su gėlių gyvenimu – meilė laikina, gyvenimas – trumpas, tad žmonės turi vertinti kiekvieną akimirką ir tikrus jausmus.

Jonavos rajono savivaldybės teatro spektaklyje „Sankirta su pagrindiniu keliu arba pasaką apie auksinę žuvelę“ sukurta absurdiškai juokinga situacija parodo, kuo gali pavirsti žmogiškas godumas pinigams. Tai pasakojimas apie moralės ir materijos kryžkelę. Atrodytų, kad dviem įsimylėjusiems žmonėms nieko nėra svarbiau už meilę, tačiau, kai už jos atsisakymą pasiūloma beprotiškai didelė pinigų suma, prasideda svarstymai, žmogų tarsi apsėda piktoji dvasia. Istorija baigiasi kaip pasakoje apie auksinę žuvelę – visi lieka be nieko.

Aktorė I. Kriauzaitė, kurios atvirai teatrinei pamokai buvo skirta beveik valanda, džiaugėsi visais susidomėjusiais ir susodinusi žmones į ratą bandė tarsi šiek tiek pakylėti nuo žemės, nukratyti kasdienybės dulkes. Ji trumpai papasakojo apie tai, kaip suvokia buvimą scenoje, ką reiškia laikysena, kūno kalba, kaip svarbu visą gyvenimą išlikti žaidžiančiu vaiku ir mokėti įsiklausyti į tylą, būti tyloje ir jausti jos kalbą. Buvusi ilgametė Jaunimo teatro aktorė, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų teatre ir kine, prisipažino, kad po 15 metų tylos pagaliau grįžta į didžiąją sceną. Tam ji labai atsakingai ruošiasi ir kitąmet turėtų išsipildyti jos seniai brandintas noras suvaidinti karalienę Boną Sforcą. Ši žinia pasitikta nuoširdžiais plojimais.

Dideliu atradimu daugeliui ignaliniečių tapo vilniečių roko grupė „Arbata“. Jauni vyrukai puikia muzika ir pašėlusiai nuoširdžiomis dainomis visus tiesiog uždegė ir užvaldė. Žmonės plojo, šoko, lingavo. Teatro ir muzikos pripildyta šeštadienio diena paliko tikrai gerų įspūdžių. Festivalio uždaryme į sceną buvo pakviesti teatrų aktoriai, jiems įteiktos padėkos, atminimo dovanos bei suvenyrai žiūrovų išrinktiems ir jiems labiausiai patikusiems personažams. Teatrų vadovai dėkojo organizatoriams, savo dovanas perdavė šventės šeimininkei J. Narbutaitienei.

Gaila, kad kai kuriuose spektakliuose žmonių buvo tikrai nedaug. Bet tie, kas atėjo, savo mintis ir žvilgsnius bent trumpam nukreipė nuo kasdienybės ir pasidžiaugė dvasinėmis dovanomis, savais kuriančiais žmonėmis, ir svečiais. Po šventės visi teatralai pakviesti dar pasibūti ir pabendrauti vakaronėje.