Suprantama, kad statistinių duomenų teikėjai, aklai pasitikintys tik skaičiais, stengiasi kuo tiksliau apskaičiuoti mūsų gyvenimą ir įrėminti jį į kažkokią formulę. Tačiau kasdieniai faktai verčia nepaklusti statistikų skaičiams ir ieškoti atsakymų į klausimus, kurie kelia nepasitenkinimą, nusivylimą, ilgainiui peraugančius į abejingumą. Gruodžio 1 d. duomenimis, Ignalinos darbo biržoje registruotas 1351 bedarbis. Tai sudaro 14,5 proc. visų gyventojų. Ar taip ir yra? O gal tai tik bedarbystės imitacija? Vieni vaidina, kad ieško darbo, kiti esą dirba, treti – siūlo darbą, nes, neoficialiais duomenimis, vos 40 proc. mūsų bedarbių realiai nori dirbti. O kokia to priežastis?

Neseniai į redakciją užsukęs Ignalinos vartotojų kooperatyvo vadovas Vladimiras Orlovas pasiteiravo, gal mes ką esame girdėję, kur dingo Ignalinos bedarbiai? Mat Darbo biržoje nerado reikiamų darbuotojų. Statistiniais duomenimis jų kaip ir yra, o realiai – rasti darbuotojų neįmanoma. Kokia čia paslaptis? Tokia mintis kilo ir mums, kai pastebėjome, kad mėnesius nerandama darbuotojų įmonei „Ignalinos melioracija“ ir kitoms įmonėms.

Apsilankymas Darbo biržoje – nemenkas iššūkis. Kol pereini koridorių nuo laukųjų durų iki vadovės Almos Šerėnienės kabineto – lengvai apsvaigsti. Suplaktas alkoholio ir nešvaros tvaikas tikrai temdo protą. Vis tik pralėkdama dar spėju užmesti akį į Darbo biržos stendą, kuriame skelbiami darbdavių, ieškančių darbuotojų, kontaktai. Bet į tą stendą niekas net nežiūri, nes visi lankytojai dalijasi smagiai praleisto savaitgalio įspūdžiais. Čia taip pat yra Lietuva.

A. Šerėnienė patikino, jog jie pateikia statistinius duomenis apie bedarbius tokius, kokie yra, tačiau žmonių noras ar nenoras dirbti tikrai ten neatsispindi. „Kaip bežiūrėtum į situaciją, padėtis nėra džiuginanti. Šiais metais, lyginant su ankstesniais, pastebimas dažnesnis gyventojų išvykimas į užsienį, ypač Vokietiją. Čia pirmauja Didžiasalio kraštas. Per metus išvyko apie 90 žmonių. Darbo birža daro viską, kas nuo mūsų priklauso: siūlome įvairias programas, užsiėmimus, mokymus, dalyvaujame ES struktūrinių fondų projektuose, skirtuose įdarbinti tikslines gyventojų grupes, ieškome darbdavių, tačiau realiai darbo vietų mes patys juk nekuriame“, – sako A. Šerėnienė.

Žiūrint globaliau, provincijoje dabar didžiąją dalį žmonių sudaro „suluošintoji“ karta. Vyresnieji – išlaikę ankstesnių laikų moralės normas, jaunoji karta – tokia pat kaip ir jie, mieliau gręžiojasi į senolių patirtį, nes ji turtinga ir kupina troškimų, siekimų, tikslų, o vidurinioji, „suluošintoji“, karta temoka imti, reikalauti ir linksmintis. Čia statistiškai. Žinoma, yra daugybė išimčių. Tačiau didžioji Darbo biržos klientų dalis – „suluošintoji“ karta. Darbdaviai – taip pat ne iš dangaus nukritę ir tikrai nemaža dalis jų neturi jokio supratimo apie įmonės valdymą. Kažkuriuo metu „užkalė“ pinigo, bet kas yra sąžiningas verslas, kokie yra ir turi būti santykiai su žmonėmis, net nenori girdėti. Retas, kuris supranta, kad norint gauti pelno (visomis prasmėmis), reikia motyvuoti darbuotojus, pasirūpinti kolektyvo atmosfera, sudaryti sąlygas darbuotojams norėti dirbti ir tobulėti.

Ar visi jie sugebės persiorientuoti, ar norės pasirūpinti savo, kaip asmenybės, dvasine branda, įtakojančia jų pasaulėžiūrą? Jei sugebės, tai bus kiekvieno jų asmeninis, o kartu ir Lietuvos, kaip valstybės, pasiekimas.

Iš 1351 bedarbio, net 74 proc. sudaro kaimo gyventojai. Ten situacija kur kas prastesnė ir motyvuotų bedarbių daug mažiau. Dalis jų – „amžini“, t. y. ilgalaikiai biržos klientai.

Grįžtant prie V. Orlovo klausimo, atsakymas kaip ir aiškus: „Ignalinos mieste bedarbių yra 75, tačiau, matyt, dėl įvairių priežasčių jie negalinti dirbti kiemsargiais Ignalinos turgavietėje. Anksti keltis, sunkus fizinis, be to, sezoninis darbas ir t. t. Tiesa, Ignalinos vartotojų kooperatyvas 2016 m. nedalyvavo viešųjų darbų programoje, pagal kurią įdarbintam žmogui 60 proc. atlygio moka Darbo birža, o 40 proc. – rajono savivaldybė, tad radus kažkokiu stebuklingu būdu darbuotoją, atlygį turgaus kiemsargiui mokėtų pats šeimininkas.

Pasak Darbo biržos vadovės, Ignalinoje nėra ženklaus judėjimo nei į vieną, nei į kitą pusę: vienos įmonės nutraukia veiklą, kitos – susikuria, tačiau drastiškų šuolių nėra. Gal geriau taip, nei sparčiai kristi žemyn. Visai neseniai pradėjo veikti nauja siuvykla „Damiga“, įsikūrusi elektros skirstomųjų tinklų patalpose, netoli senosios pervažos. Kol kas čia dirba nedaug žmonių, tačiau šaunūs jauni vadovai planuoja dalyvauti įvairiuose projektuose, programose ir plėstis.

Banalu, tačiau tik mes patys savo gyvenimo šeimininkai. Kiek prisiverdame, tiek ir išsrebiame. Jei būčiau neteisi, šiandien negyventume taip, kaip gyvename, neplėšytume vienas kitam atlapų dėl vokiečių atvežamos paramos, o „susiveikę“ neįgalumą, nelakstytume po redakcijas, reikalaudami išaiškinti, ko ir kiek dabar už tai galima gauti ir kas priklauso.

Beje, ar jums atrodo normalu, kad kone tris dešimtmečius esame nepriklausomi, bet per tą laiką nesugebėjome išmokti kurti? Arba griauname, arba laukiame paramos. Tik nereikia kaltinti valdžios. Tas, kuris gimęs žmogumi, piliečiu, to niekas neprivers tapti bestuburiu ir beveidžiu prisitaikėliu. Būna gerų, būna abejotinų ir net blogų sprendimų, tačiau nė vienas iš jų tavęs menkysta nepadarys. Nustokime imituoti gyvenimą. Pradėkime gyventi, dirbti, kurti ir neleiskime abejoti savo jėgomis.