Skip to content

Ignas ir Lina

MI informacija

Dabartinės Ignalinos apylinkėse dar gilioje senovėje gyveno daug ir laimingų žmonių. Miškai ir ežerai buvo didžiausias turtas, kurio užteko visiems. Gyventojai pasižymėjo svetingumu ir pagarba artimiems ir tolimiems svečiams. Gyvenviečių vyresnieji jiems paskirdavo palydovus tolimesnei kelionei. Arti didelių priešų nebuvo. Gyvenimas ėjo laisvu keliu.

Žymesni gyvenviečių vyresnieji buvo Ilgis ir Gavys. Jų vardais buvo pavadinti ir ežerai prie kurių gyveno. Abudu dažnai susitikdavo aukštoje Paplovinio ežero pakrantėje. Ten, kur dabar yra paminklas Ignui ir Linai, susirinkdavo visi tie, kurie vykdė Ilgio ir Gavio nurodymus. O darbų buvo daug. Jų dar papildė didelis ir staigus pavasario potvynis. Staiga atšilęs sniegas ir smarkus netikėtas lietus smarkiai pakėlė ežerų ir upelių vandenį, kuris užliejo žemesnes pakrantes, pievas, laukų pakraščius. Vanduo pakėlė ir nuplukdė pakrančių lieptus, išplovė žemes po medžių šaknimis. Medžiai išvirto tiesiai į vandenį. Nukėlė nuo žemės du svarbius tiltus ir nuplukdė pavandeniui. Kai viskas nurimo, visi, kas kur reikalingas, ėmėsi darbo. Tiek vyrai, tiek moterys. Be kita ko reikėjo duoti pavadinimus kur kas dirba. Daug buvo pasiūlymų, bet labiausiai visiems patiko Ilgio dukros Linos pasiūlymas: ežeras, kuris nuo pakrančių viską nuplovė bus Paplovinis, o ežeras, kurio vanduo pasiekė laukus, bus Palaukinis. Visi tam pritarė. O ežerus nuo to laiko taip ir vadino.

Vienas tiltas buvo statomas virš upelio, kuris jungė Ilgio ir Paplovinio ežerus, o antras – tarp Paplovinio ir Palaukinio ežero. O darbai ėjo sėkmingai. Įrankių medienai apdirbti užteko savų. O dar kai ko atsiveždavo ir iš Švedijos ir kitų šalių. Abiejų tiltų darbuotojai pietauti susirinkdavo aukštojoje pakrantėje. Čia degė Amžinoji ugnis, moterys ruošė pietus dirbantiesiems, vaikai žaidė karinius žaidimus. Susirinkdavo jų gana daug. Pasidaliję į dvi grupes išsirinkdavo savo vadus. Jų ginklai – tai lazdutės, kuriomis netyčia smarkiai nesužeisi. Vyresnieji pasakojo apie patirtus įvykius, apie karus, apie keliones ir kitus įvykius ir nuotykius. Be tiltų statybos buvo ir kita. Tai baigiami ne tik statyti, bet paruošti, pagražinti rūmai Ilgio dukrytei Linai. Jai tais metais suėjo pilnametystė. O ji buvo tarsi visų džiaugsmas. Tarsi Dievai ją apdovanojo viskuo, kas gera, gražu, malonu. Aukšta, graži, blondinė. Visų numylėta. Ir dar vyriškai stipri. Kartu su berniokais, žaidžiančiais karo mūšį, savaip mokėjo valdyti kardą. Nors tas kardas dar buvo paprasta lazdutė. Kaip ir berniukų. Nuo mažens Lina turėjo jai paskirtą mažą arkliuką, su kuriuo ji lakstė, žaidė, vienas kitą suprato. Dabar tas arkliukas – puikus žirgas, o Lina – jaunuose metuose puiki pana.

Praėjo šilti ir gražūs pavasariniai mėnesiai. O su jais ir svarbūs neatidėliotini darbai. Visi buvo patenkinti, pažymėjo sėkmingas darbų pabaigtuves. Kartu su moterų paruoštomis midaus vaišėmis. Vaikams patiko abu tiltai. Upeliai gana platūs ir gilūs. Nuo šoninių turėklų buvo galima gana puikiai šokinėti kaip kam sekėsi. Ramybės metu buvo pilna žuvų, kurias tiek berniukai, tiek mergaitės mokėjo meškerioti. Skani būdavo žuvienė. Tekdavo ir katinams.

Po vasaros darbų jaunimas susirinkdavo aukštoje Paplovinio pakrantėje. Čia visiems buvo proga pasireikšti, kas moka gražiai šokti, kieno balsai gražūs dainuojant, kas moka atlikti įvairius žaidimus ir viską, ką moka. Buvo ir tokių, kuriems mezgėsi džiaugsmo, meilės ir draugystės jausmai. Visi pastebėjo, kad Gavio sūnus Daugirdas nori patikti Linai. O Lina dar neturėjo noro kam nors patikti. Tik tai Balčio duktė Gabija gerinosi Daugirdui. Viskam ateina laikas. O šioms poroms dar tik ėjo.

Lina kartu su savo drauge Gabija mėgdavo pavandravot jodinėdamos po apylinkes. Ant Akmenės Krivis Ugnius joms per pasiuntinius padovanojo puikias karžygio apranga. Tai buvo dovana kartu ir jų tėvams, su kuriais Krivis gražiai sugyveno.

Vieną kartą, grįždamos iš kelionės, karžygės pastebėjo, kad prie Paplovinio ežero tilto yra susirinkę daug žmonių. Prie tilto jas pasitiko Daugirdas. Lina paklausė:

– Ko šitie kalavijuočiai su vienu kryžiuočiu nori?

Daugirdas atsakė, kad jie nori kalbėtis su aukštesnių pareigų šeimininku. Kadangi jūs pagal tėvų paskyrimą tokios ir esate, tai mes jūsų laukėme.

– Gerai pasielgėte, – pagyrė Lina. Imkite ir prižiūrėkite mano žirgą, o aš einu su jais pasikalbėti.

Pamatęs, kad reikės kalbėti su tikru karžygiu, kryžiuotis priėjo prie tilto pradžios ir sustojo. Lina taip pat tvirtu žingsniu priėjo prie tilto pradžios ir sustojo. Kryžiuotis išsitraukė kardą, sulenkė su kardu ranką per alkūnę, kad kardas žiūrėtų į viršų. Tada ranką priglaudė prie kairiojo peties ir nusilenkė. Lygiai tą patį padarė ir Lina. Tai buvo pasisveikinimas ir pagarba vienas kitam. Kryžiuotis pradėjo apie reikalą – ko jis čia atvyko.

– Mes atvykome pas Linkmenų kunigaikštį Lengvenį. Jis už brolio žuvimą kovoje su kalavijuočiais, už patirtas skriaudas, už nelaisvę ir už milžinišką pinigų sumą, kurią reikėjo sumokėti už jo išpirkimą, žiauriai atkeršijo. Atvyko prie Dauguvos, prie Cesio pilies. Nugalėjo 500 pilies gynėjų, pagavo patį kontūrą ir nukirto jam galvą. Paėmė vieną kovotoją į nelaisvę ir liepė nešti tą galvą į Linkmenis. Dabar mes vykstame išpirkti jo galvos.

Lina daug nesvarsčiusi paliepė Daugirdui vesti atvykusius į gyvenvietę ir tinkamai pagloboti. Visi patraukė aukštosios pakrantės link prie Linos rūmų. Tik pati Lina ir kryžiuotis dar liko ant tilto. Stovėjo vienas prieš kitą kurį laiką tylomis. Ir kas galėjo suprasti, kokie jausmai pražystą jų širdyse. Pirmoji prabilo Lina.

– Esi kryžiuotis. Kada ir kaip išmokai mūsų kalbą?

Prieš Liną stovėjo puikus vyras. Panašus į stipruolį. Jo akyse sužibo ašaros, skruostai paraudo. Susitvardęs prabilo:

– Aš ne kryžiuotis ir ne vokietis. Mano Tėvynė yra prie Kuršių marių ir Nemuno. Tai Skalvos žemė. Tėvas žuvo kovodamas su priešais. O mane kryžiuočiai pagrobė ir daug metų ruošė jų tikėjimui, jų siekiams. Kai užaugau, turėjau jų klausyt ir vykdyti jų valią. Visą laiką ruošiausi pabėgt nuo šitų užkariautojų. O kalba mano tėvų labai panaši į jūsų kalbą ir dar tų, kurie gyvena anapus Dauguvos. Mane jie naudoja kaip vertėją iš jūsų kalbos į vokiečių. Mano vardas – Ignas.

– O aš – Lina.

Abiejų pašnekovų veiduose sužibo šypsena.

– O pabėgimą nuo kalavijuočių vykdysim čia, nors ir gąsdintų didesniu karu už tai.

Atsisukusi, už nugaros Lina pamatė, kad už keliolikos žingsnių stovi du kalavijuočiai. Dar toliau stovėjo Daugirdas su Linos žirgu. Tinkamai priimti po kurio laiko atvykėliai pasuko Linkmenų link. Bet pakeliui jų laukė medžiotojų užpuolimas. Medžiotojai atidžiai apžiūrėjo kiek yra kryžiuočių. O jų buvo du raiteliai ir du vežimai po penketą žmonių. Vos pervažiavus Šakarvos tiltą, į kalavijuočius medžiotojai paleido daugybę strėlių. Ignas šaukė, kad jie važiuoja taikiais reikalais.

– Vyručiai! Dar yra ir kryžiuotis. Leiskit strėles į jį, – sušuko medžiotojų vyresnysis.

Į Igną, kuris stovėdamas vežime šaukė apie taikingą kelionę, pasipylė strėlės. Niekas medžiotojams ir nesipriešino. Supratę, kad padarė klaidą, medžiotojai nuskubėjo savais keliais. O kalavijuočiai labai ir nenukentėjo. Tik Ignas buvo sužeistas keliomis strėlėmis.

Pavakarėmis atvykusieji pasiekė Linkmenis. Per dvi dienas trukusių pasiaiškinimų kalavijuočiai išpirko kontūro galvą ir išvyko į kalavijuočių valdomas žemes.

Ignui kelionė atgal buvo baisi. Kūne kyšojo keleto strėlių aplaužyti antgaliai. Nutekėjo daug kraujo. Su Ignu niekas nesusišnekėjo. Per skausmus ir kančią Ignas tik kartojo:

– Lina, mano mieloji Lina, gelbėk mane. Tu juk prašei, kad grįždamas būtinai pas tave pabūčiau.

Kryžiuočiai be vertėjo skubėjo atgal. Štai ir aukštojo Paplovinio pakrantė. Budintieji tuoj davė žinią Linai. Kas galėtų aprašyti, kokiais šuoliais lėkė Lina ir Gabija.

– Gabijuk! Lekiam! Žūsta mano džiaugsmas, mano laimė.

Kol atlėkė ant savo žirgų greičiau negu vėjas Lina ir Gabija aukštojoj pakrantėj, viską tvarkė gydymo reikalus išmananti Laura.

Ignas gulėjo Linos rūmų kambaryje. Kai tik Lina prigludo prie Igno, žodžiais susikalbėti jau negalėjo.

Laura, nieko nelaukus, pasakė, kad reikia lėkti už Šakarvos tilto. Ten gyvena moteris vardu Vaiva. Ji geriau žino kaip gydyti sužeistuosius ir turi tam savo vaistų.

Nieko nelaukdamos Lina ir Gabija šuoliuoja į Šakarvos gyvenvietę. Vaiva greit susiruošė ir visos trys skubėjo gelbėti Igno.

Žydrūnė dar perspėjo, kad prieš trejetą dienų Šakarvos ir Palūšės miškuose medžiotojai medžiojo vilkus, strėlėmis iššaudė jauniklius. Dabar vilkų rujos puola visus, kas tik pasimaišo. O saulė ką tik nusileido.

– Esant reikalui, turime kardus. Gal ir jų neprireiks, padrąsino Gabija.

Vos tik tai peržengė Palūšės tiltą, ten, kur baigiasi vingiuotas kelias, tris raitelius užpuolė vilkai. Sukilo baisus triukšmas. Žirgai garsiai žvengdami priešinosi spardydami ir dantimis, raitelės kapojo kardais, o vilkai baisiai riaumodami puolė iš visų pusių.

Linos brolis Žygintas suprato, kas gali atsitikti. Jam užteko tik užsiminti, kad raitelėms gali prireikti pagalbos, kai kieme susirinko kelios dešimtys paauglių berniukų ir net mergaičių. Visi jie buvo apsirūpinę fakelais ir lazdomis. Palūšės miško pradžioje jie laukė grįžtančių raitelių. Ko laukė, tas ir įvyko. Pasigirdo baisus triukšmas. Žygintas sušuko:

– Degam fakelus ir lekiam į pagalbą!

Kai tik pamatė vilkai kas artėja, neliko jų nė kvapo. Ugnies šviesa ir žmonių šūkavimas nubloškė vilkus atgal į miško glūdumą.

Visi paskubomis grįžo į aukštąją pakrantę. Nakties tą naktį ten nebuvo. Laura iškart nurodė, kad reikia kurti laužą ir užvirinti vandenį. Vaiva ruošė savo žoleles ir lininio audeklo tvarsčius. Turėjo ir gydomojo tepalo. Tai buvo bebro taukų, smalos ir medaus mišinys. Mažesnėms žaizdoms dar ir alksnio lapas. Dar nebuvo taip atsitikę, kad Vaiva neužgydytų labai uždelstos žaizdos. Į užvirusį vandenį Vaiva sudėjo reikiamą kiekį varnalėšos jaunų, švarių lapų ir dar kitokių žolelių.

Priėjo Vaiva prie gulinčio Igno. Bandė prakalbinti. Bet Ignas tik reagavo judesiais, o kalbėti negalėjo. Vaiva kiek galima švelniau pašalino strėlių liekanas iš Igno kūno, sužeistas vietas ir jų pakraščius nuplovė virintu su žolelėmis vandeniu. Švelnias drobės juostas sutepė savo tepalu ir aprišo žaizdas. Aprišimui panaudotas vanduo turėjo būti toks, kad vos galėtum laikyti jame ranką.

Vieni išsivaikščiojo miegoti, kiti šnekučiavosi, kas yra tas Ignas, kad Lina taip jį gelbsti. Taip pamažu atslinko naujas rytas. Lina sutiko jį be miego. O Ignas tvirčiau kvėpavo, judino tai rankas tai lūpas lyg norėdamas ką pasakyti. Įsidienojus Vaiva pastebėjo, kad Ignas guli jau atsimerkęs. Jo lūpos jau suprantamai, nors ir silpnai, sako:

– Lina, mano mieloji Lina, kur tu dabar. Gelbėk mane nuo kryžiuočių.

O Lina tuo momentu tyliai pravėrusi duris, artėjo prie Igno.

– Ignui jau geriau, – tyliai, pašnibždomis pasakė Vaiva. Dabar perrišime žaizdas. Aš tikiu, kad jis gyvens.

Ignas pamažu sveiko. Daugybėje paežerių ir pamiškių sodybų gyvenimas ėjo savo vaga. Visi dirbo, tvarkė savo reikalus. Tiktai Daugirdas negalėjo nurimti:

– Kodėl Lina taip daug dėmesio skiria Ignui, tam kryžiuočiui? – klausdavo pats save.

Pavydas yra piktas jausmas. Jį pačiam savyje sunku nugalėt. Daugirdas nutarė nužudyti Igną, kol jis guli lovoje ir nevaldo savęs. Vaiva išvyko į namus. Lina suprato, kas gresia Ignui. Todėl išvykdama į Antakmenę, paprašė savo draugę Gabiją globoti ligonį.

Nerasdamas sau ramios vietos, gerokai atsigėręs stipraus midaus, Daugirdas pasiėmė savo kalaviją ir išvyko įvykdyti tai, ką sugalvojo.

Ignas gulėjo lovoje ramus, mąstė apie tolesnį gyvenimą, džiaugėsi, kad pateko į gerų žmonių rankas.

Daugirdas iš savo namų prie Gavio ežero pamažu ėjo vykdyti sumanymo. Pats save draudė – o gal nereikia šitaip. O gal yra kita išeitis?

Bet štai ir Linos rūmų kiemas. Durys atviros. Apsidairė. Medžiuose čiulbėjo daugybė įvairių paukščių. Vidurvasario saulė siuntė į žemę šilumą ir šviesą.

– Kas bus tas bus. Einu.

Ne kartą buvęs rūmuose, Daugirdas greit rado kambarį, kur gulėjo Ignas. Jis miegojo. Daugirdas sustojo prie lovos. Neapsidairęs aplinkui, abiem rankom laikydamas kalaviją, pamažu užsimojo, užsimerkė ir jau norėjo kirsti. Bet kažkokia jėga abi tas rankas tvirtai sulaikė.

– Ką darai? Jeigu pats savęs nevaldai, prašyk pagalbos iš kitų žmonių.

– O Gabija, mano miela. Kaip gera, kad tu čia. Tu mane apgynei nuo baisios klaidos.

Abudu apsikabino rankomis, o akyse sužibėjo ašaros.

– Eik į namus ir rūpinkis gerais reikalais. O apie tai, ko norėjai padaryti, bus atskira kalba. Tarp mūsų abiejų.

Ignas sparčiai pradėjo sveikti. Sužinojus apie tai, kad Ignas ne kryžiuotis, visuomenė priėmė jį kaip saviškį. Jis tapo besikuriančios Lietuvos valstybės piliečiu.

Linos tėtis Ilgis pradėjo rūpintis Igno ir Linos vedybomis. Pasiruošimas ėjo labai sėkmingai. Ruošėsi ir Daugirdo su Gabija tėvai, Gavys ir Baltys.

Vestuvės vyko aukštojoje Paplovinio pakrantėje Linos rūmuose ir aplinkoje. Žmonių susirinko daug. Antrą dieną į vestuves atvyko nepaprastas ir svarbus svečias. Tai Antakmenės Krivis su būreliu vaidilučių. Atvyko dviem vežimais, kuriuos traukė du žirgai. Visi puikiai pasipuošę, linksmi.

Įpusėjus vestuvių šventei, Krivis paskelbė, kad šioje vietoje yra nauja gyvenvietė. Šioje gyvenvietėje gyvens Igno ir Linos šeima ir jų palikuonys. Reikia ir gyvenvietės pavadinimo.„Aš su vaidilutėmis sukūrėme dainą, kartu ir gyvenvietės pavadinimą. Prašome paklausyti, mes padainuosime.“ Visi nutilo, sukluso, susikaupė ir laukė dainos.

Virš ežero, tarp miškų, su dainos aidais suskambo dar negirdėta melodija.

Ignas ir Lina – tai Ignalina,
Miestas bus jaunas, miestas gražus.
Ignalina, džiaugsmo daina,
Mus visada tegu lydi.

Gražios mergaitės, vyrai stipriausi,
Puoš mūsų miestą, saugos tvirtai.
Ignalina, visad jauna,
Šauniai daug amžių gyvuoki.

Miestą garbingą, miestą turtingą,
Jaunosios kartos gerbs ir mylės.
Ignalina, saulės šviesa.
Mūsų kelius tegu šviečia.

Igno ir Linos amžinas mieste
Puoški mūs kraštą džiaugsmo spalvom.
Ignalina mums kaip daina,
Skamba kiekvieno širdyje.

Daug amžių praėjo nuo to laiko, kai buvo įkurta Ignalinos gyvenvietė. Ji tai išnykdavo, tai vėl atsirasdavo. O protėvių svajonėse Ignalinos miestas išaugo tik tada, kai gyvename mes.

Linos vardas niekada nebuvo užmirštas. Ji kartu su savo vyru saugojo kraštą nuo priešų, kaip tikri ir narsūs karžygiai.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje