Skip to content

Kaip Dūkšto bendruomenė sau ir miestui Kalėdas kūrė

Lina RAGINYTĖ

Vieninga šeima, o dar daugiau – vieninga bendruomenė, yra galinga jėga, kaskart įgyjanti vis didesnį pagreitį, kad ir kokia kryptimi ji bejudėtų. Žmonės iš prigimties yra socialios būtybės, todėl priklausymas grupei – vienas iš esminių žmogaus poreikių, kurio nepatenkinęs jis jaučiasi nesaugus, pasimetęs, jam sunku suvokti, kas jis yra. Bendruomenė jam padeda atrasti save, savo gebėjimus, talentus ir išlaisvinti juos. Šv. Kalėdų išvakarėse kalbėsime apie suburtą jaunimą, kuris net paskatino vienytis miestelio bendruomenę. Gražiomis idėjomis ir iniciatyvomis dalijasi Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona ZALECKIENĖ.

Jaunutei Dūkšto krašto bendruomenei jau trečius metus vadovauja dūkštietė, puikiai pažįstama ir ignaliniečiams, O. Zaleckienė. Keletą metų minėta bendruomenė sparčiai keitėsi, kasmet keisdama ir pirmininkus. Vadovauti bendruomenei nėra lengva, be to, reikia pačiam turėti viziją, ir svarbiausia, teisingai parinkti branduolį, gebantį traukti, o ne stumti.

Anksčiau sakydavo, kad norint užauginti vaiką, reikia viso kaimo.  Juk tradicinis senasis kaimas – tobulas tikrosios bendruomenės pavyzdys. Tai bendruomenė su savomis taisyklėmis, hierarchija, saitais ir paslaptimis. Nors žmonės ir negyveno arti vienas kito fiziškai – paprastai kiekviena šeima turėjo nuosavą namą, privatų kiemą, – tačiau kaimas žinojo beveik viską apie kiekvieną bendruomenės narį. Kaimo žmonėms jų kaimas buvo ne šiaip sau kaimas, o jų kaimas tikrąja to žodžio prasme. Jie įvairiais būdais dalyvavo vienas kito gyvenime: pradedant kūdikio pribuvimu, baigiant palydėjimu į amžinojo poilsio vietą.

Bėgant laikui, augant miesteliams ir miestams, žmonės susispietė arčiau vienas kito, bet – paradoksalu – psichologiškai nutolo. Didesniame miestelyje fiziškai neįmanoma aktyviai dalyvauti kiekvieno bendruomenės nario gyvenime. Be to, psichologinio atstumo padidėjimas buvo fizinės erdvės sumažėjimo pasekmė ir kompensacija. Toks pat likimas ištiko ir daugiabučių namų bendruomenes. Juk sutikite, kad žmonės net nesisveikina su daugiabučio namo laiptinėje sutiktu žmogumi (gal net nežinome, ar jis yra tikrasis gyventojas, ar tik svečias). Šiek tiek juokinga. Kai tuo metu kaimo žmonės nesisveikinimą suvokia kaip didžiausią panieką tam, su kuriuo nesilabina. Didmiesčių susvetimėjimas iš dalies persikėlė ir į šiuolaikinius miestelius bei kaimus. Tokiam bendravimo modeliui pasitarnavo ir prievartinė sovietinė kolektyvizacija.

Vis dėlto bendruomeniškumo svarba neišnyko.

Pokalbiui Dūkšto krašto bendruomenę pasirinkome neatsitiktinai. Mat jau per visą rajoną nuvilnijo žinia, jog jaunimas savo rankų dirbiniais papuošė Dūkšto miestelio Vilties aikštėje stovinčią kalėdinę eglę. Gal pats puošimo faktas nėra toks sensacingas, kiek įdomus pats jaunimas.

„Tapusi bendruomenės pirmininke, tęsiau tradicijas ir nesilioviau rūpintis socialiniais reikalais. Man ypač rūpėjo jaunimas. Nėra paslaptis, kad mūsų krašte nemažai socialiai apleistų vaikų, kurie ne tik kad neturi galimybės įgyti elementarių įgūdžių, bet kartais neturi net ir šiltos arbatos puodelio ar ilgisi tiesiog draugiško apkabinimo. Džiaugiuosi, kad man pasisekė, ir aš atradau kelią į jaunų žmonių širdis“, – sako O. Zaleckienė.

Dūkšto krašto bendruomenės nariai turi savas patalpas, kur kelis kartus per savaitę renkasi kokiai nors veiklai. Grįžusi po darbo O. Zaleckienė skuba į bendruomenės namus, kur jos laukia bendraminčiai. Jaunimas pamėgo bendruomenės namus, nes čia gali jaukiai, šiltai ir saugiai leisti laiką kartu, žiūrėti filmus (yra skirtos valandos mažiesiems, ir paaugliams), dalytis įspūdžiais ir idėjomis bei mokytis savarankiškumo ir atsakomybės. Bendruomenės namuose – ideali tvarka ir švara, jauku. Tai daro patys bendruomenės nariai, be jokių tarnų. Rudenėjant vieną iš tokių vakarų jaunimas pasiūlė patiems pasipuošti miestelio eglę, nes esama jiems nelabai patinka. Seniūnas Vytautas Kazėnas, puikiai žinodamas seniūnijų galimybes, ir kritiškai žiūrėdamas į esamą situaciją, mielai pritarė šiai iniciatyvai. Ne tik pritarė, bet ir prisidėjo, padėdamas įsigyti darbui reikalingų medžiagų. Vaikai ir jaunimas kibo į darbus. Regis, papuošti eglutę namuose nėra paprasta, o čia keliolikos metrų aukščio elgė. bet ši idėja jaunimą tiesiog pakerėjo. Po kelias valandas vakarais visi dirbo išsijuosę. Darbams naudojo statybines medžiagas ir siūlus. Ant septynių statybinio tinklo juostų buvo klijuojamos baltos ir dažytos išpjaustytos putplasčio snaigės ir žvaigždės, o vėliau nuleistos nuo eglės viršūnės. Eglutės burbulai – apmegzti ir apnerti. Papuošę eglę jaunieji dūkštiečiai didžiavosi savo darbu, o suaugusieji – savo vaikais. Sužavėti ir išties sujaudinti jaunimo pastangų, neliko abejingi ir tėvai. Jie nusprendė kad visa jų Vilties aikštė, kurioje žėri vaikų išdabinta eglė, turėtų šviesti. Miestelio bendruomenės nariai paaukojo pinigėlių (700 eurų) šventiniam aikštės apšvietimui, o seniūnas pasirūpino, kad idėja būtų įgyvendinta. Sutikite, tokias istorijas galima perskaityti tik stebuklinėse knygose ar filmuose.

Dar  nesulaukę  Kalėdų, vaikai jau planuoja, kad kitais metais jie patys pasirūpins ir eglutės įžiebimo ceremonija.

Advento vakarais gamindami žaisliukus eglutei dūkštiečiai kūrė ir kitus planus, svajojo, kaip įsteigti taip reikalingą Dienos centrą vaikams. Viena iš idėjų, kurią jaunimas spėjo ir įgyvendinti – aplankyti Dūkšto globos namuose gyvenančius senolius. Jie kiekvienam senoliui pagamino po Advento vainiką. Susitikę vakaronėje, visi šnekučiavosi, drauge su Jonu Grunda giedojo giesmes. Negalinčius vaikščioti senolius vaikai aplankė jų kambariuose ir nunešė jiems po vainiką. Toks susitikimas jauniems žmonės – labai svarbi ir reikšminga patirtis, verčianti pažvelgti į gyvenimą visai kitomis akimis.

Nederėtų nuvertinti nė vieno žmogaus. Gal kartais reikia labiau pasistengti suprasti jį ir pirmiausia pamilti jį su visais trūkumais, kad tuos trūkumus pats žmogus sumanytų pakeisti privalumais.

Dėkojame už dalijimąsi idėjomis, žiniomis O. Zaleckienei, o visai Dūkšto krašto bendruomenei linkime Kalėdų stebuklo, padėsiančio dar stipriau glaustis širdžiai prie širdies, vardan jų pačių daromų stebuklų.

Autorės ir O. Zaleckienės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!