Sausio 1-oji – ne vien Naujųjų metų diena. Žinoma, pirmiausia Naujieji metai beveik kiekvienam žmogui – viena nuostabiausių švenčių, visada atnešanti tikėjimą ir viltį. Tačiau tai ir Lietuvos vėliavos diena.

Tokį tikėjimą ir viltį Lietuvos nepriklausomybe turėjo ir Antanas Martinkėnas. Būdamas gimnazistas (Švenčionių gimnazijos), atostogų metu įsidarbino Ignalinos miškų ūkyje. Dirbti buvo paskirtas Baltelės–Vyžių miškuose. Ten jis susipažino su vietiniais partizanais bei jų ryšininkais. Jis turėjo nedidelę trispalvės vėliavos juostelę. Ją gavo iš Gerveliškės kaimo Raginyčių. Trispalviais kaspinais okupuotame Lenkijos Vilniaus krašte buvo leista persijuosti vieną kartą per metus, per Petrinės atlaidus (Daugėliškyje).

Kaspiną jis perdavė partizanams, o sau pasiliko tik nedidelį gabaliuką, nešiojo jį piniginėje. Susitikę mokslo draugai papasakoja vienas kitam, kas ką veikia. Ir štai jį mokslo draugas išdavė (pavardė žinoma). Antanas buvo areštuotas, žiauriai kankintas. Ir kai jis neišdavė nei partizanų, nei ryšininkų buvo įmestas į duobę – karcerį, pilną vandens. Maistas – vanduo, duonos tik riekutė. Jau rudeniop nukrito į vandenį bejėgis, kosėdamas. Į ligoninę neleido. Namo paleido kaip džiovininką. Peržiem prasirgęs – vasarą ir mirė.

Jis paaukojo gyvybę už mažą vėliavos gabalėlį, už troškimą laisvos nepriklausomos Lietuvos. Brolis Vladas Martinkėnas Palūšės kapinėse pastatė paminklą – iš trijų stulpų, vaizduojančių simbolinę vėliavą (nes tais laikais kitaip buvo negalima). Mes, jo giminės ir mokslo draugai, prie paminklo priklijuodavome arba surišdavome trispalvę juostelę, bet vis rasdavome nuimtą (o gal ir vėjo nupūstą).

Pasitinkant Naujuosius metus, mums visada mintyse iškyla Antanas: aukštas, lieknas, sportiškas, gražiai dainuojantis. Tačiau miręs už mažą vėliavos gabalėlį… Susitikę per Naujuosius metus, mes jam maldą pasiunčiame, aplankome kapą.

Tai buvo apie 1945–1946 m.