Snigo ir apsnigo tuščius laukus, miegančius medžius. Sniegas pravirks tau po kojomis, kai tu eidamas tolyn ilgu ir baltu taku, sutiksi didelį, baltą gruodžio vakarą…

Kokia tu galinga miškų ir žemės Močia! Dėkoju, kad sutvėrei sniegą, kad savo galybe ir išmintimi leidai žemei būti baltai, kad leidai iš Dangaus krintantį sniegą, tylų šnarėjimą, nuo kurio pašviesėja naktis…

Apsnikite ir mano galvą baltu sniegu, kaip jauną pušį ant smėlėto kalno, kaip žalią eglę, kaip žilą kerpę… Tegul Naujųjų metų mintys bus geros, kaip medžių sapnas, o širdyje būtų ramu, kaip miegančiuose miškuose. Noriu susikaupti ir melstis begalinei tylai. Noriu stovėti ir klausyti, kaip vos girdimai šnara snaigės, lyg ore pleventų balti drugeliai, noriu matyti, kaip baltumu šviesėja ilgiausia metų tamsa…

Kokia graži ir nuostabi bus ši naktis, kai užsisklęs visos namų durys, kai iš debesų į kambarį nukris Veneros žvaigždė, o ant eglutės užsidegs sidabriniai varvekliai. Iš pusnynų atbėgs maži nykštukai, atsinešdami ąsočius tyro vandens ir pavers jį saldžiu vynu. Visi paukščiai ir žvėrys susirinks į Naujametę puotą iš siaučiančios pūgos. Bus linksma. Kiškutis per visą naktį valsą gros, o stirnos apsvaigusios su briedžiais šoks. Ateikite į Naujametę puotą visi, kurie vieni, kurie draugų sulaukt negali, kurie namo nespėjo parkeliaut, kurie liūdni, bet vis dar tiki Naujamete pasaka. Lai skamba Naujametė muzika ant mėnesienos spindulių tiems, kurie myli žvaigždes.

Naujieji! Ateik į mūsų tamsias gruodžio naktis, sušildyk amžinai šąlančias, mažas ir virpančias rankas!

Būkite tik taikūs, Naujieji metai! Visas kitas vertybes susikursime mes patys savo protu, širdimis ir rankomis.

Naujieji, labas! Mano kelias dar nesibaigia. Mano kelias į tave – 2017-tieji!