Gyvename pagal konkretų, karta iš kartos tobulinamą, pasaulio suvokimo modelį. Tarp begalės to modelio išsišakojimų, punktų, papunkčių ir kitų sudėtinių dalių, gerai paieškoję, atrastume ir kiekvieno reiškinio, daikto, veiksmo ar net tarpusavio santykių apibrėžimą. Mums lyg ir savaime suprantama, kam reikalingas stalas, rašiklis, žolė, kelias, vairuotojas, mokytojas  ar… gydytojas. Tačiau kartais nutinka taip, kad, tarkim, patys gydytojai ima ir pamiršta savo paskirtį ar misiją – nelygu, kaip į tai pažiūrėsi. Visą pasakojimą šiandien skirsiu gydytojams, nes būtent dėl vieno iš jų ir kilo nuoskaudų mūsų skaitytojai Jūratei (pavardė redakcijai žinoma), susižalojusiai per gražiąsias metų šventes.

Vienas dalykas, kada tu susižaloji. Bet kai tau žmogus – gydytojas – savo paniekos kupinu elgesiu leidžia suprasti, kad tu esi niekas, skauda šimtą kartų stipriau. Ruošdamasi ilgai lauktoms šventėms, Jūratė sukosi namų ruošos sūkuryje, kai netyčia paslydo ir krito ant žemės. Nuo kritimo smūgio moteris neteko sąmonės. Vėliau atsigavusi suprato, kad tuo viskas nesibaigė… Ignalinos ligonės Priėmimo skyriuje gruodžio 24 d. budėjusi gydytoja Irena Gvazdovič labai mandagiai ir paslaugiai apžiūrėjo susižalojusiąją, atliko tyrimus ir konstatavo žastikaulio lūžį. Gydytoja turimomis priemonėmis sutvarstė pacientę, pati užregistravo tolimesniam tyrimui sausio 2 d. pas specialistus Vilniuje, kad įsitikintų, jog pavyks pacientei pasveikti be operacijos. Išlydėdama gydytoja nurodė įsigyti ortopedinį įtvarą ir, jį gavus, iškart atvykti į Priėmimo skyrių, kur budintis gydytojas, užtrukęs vos kelias minutes, jį uždės.

„Nors ir Kalėdos, visus pažįstamus sukėliau ant kojų. Kadangi pati vairuoti negaliu, ką ten vairuoti, į automobilį vos atsisėdu, nes bet koks kūno judesys sukelia skausmus, kreipiausi pagalbos į kitus. Gruodžio 27 d. rytą jau turėjau reikalingą ortopedinį įtvarą ir vėl padedama draugės nuvykau į Priėmimo skyrių. Neilgai trukus atėjo nepatenkintas chirurgas traumatologas Karolis Stašaitis. Mane iškart persmelkė negeras jausmas, nes prieš akis arogancija trykštančio reginio užteko, o kai sekundės greičiu praplaukė visi girdėti draugų ir pažįstamų pasakojimai apie šio gydytojo požiūrį į pacientus, akimirkai netekau žado. Susitvardžiusi, sugebėjau pasakyti, ko atėjau. Gydytojas, užmetęs akį į tąkart mane priėmusios medikės surašytus dokumentus, švystelėjo juos ant stalo ir drėbtelėjo: „O prie ko čia aš…“ Į šitą pastabą žaibiškai sureagavo mane atlydėjusi draugė. Ji iškart bandė aiškintis su gydytoju, tačiau aš ją pertraukiau, prašydama nesižeminti pačiai ir nežeminti manęs. Mudvi išėjome. Kitą dieną man tą įtvarą uždėjo Ignalinos poliklinikos medikai Chirurgijos kabinete.

Štai tokia mano istorija apie pažintį su gydytoju K. Stašaičiu. Į redakciją kreipiausi, kad būtų paviešinta informacija ir žmonės žinotų, su kokiais medikais turime reikalų. Kita vertus, manau, prieš priimant į kolektyvą mediką, kuris turėtų teikti paslaugas gyviems žmonės, o ne plastikiniams manekenams ar mokslo tikslams naudojamiems negyvų būtybių kūnams, reikėtų atlikti  jo paties psichinės sveikatos patikrinimą pas kompetentingus specialistus. Dirbant su žmonėmis reikėtų išmokti bendrauti. Man labai skaudu dėl tokio gydytojo elgesio“, – sakė Jūratė.

Ignalinos ligoninės vadovė Drąsuolė Jatulienė situaciją pakomentavo taip: „Šioje situacijoje labiau matau emocinio pobūdžio problemą, o ne kompetencijos stoką. Taip. Mūsų gydytojai šiuo atveju pasielgė neteisingai. Kad ir kaip ten bebūtų, nepaisant švenčių ar paciento sveikatos sutrikdymo sudėtingumo,  gydytojas privalėjo paprastai ir mandagiai paaiškinti pacientui, kas ir kaip. Negana to, iš jūsų pasakojimo suprantu, kad jis neįsigilino į paciento problemą. Paprastai ortopediniai įtvarai uždedami pacientui ten, kur jis perkamas. Šiuo atveju pacientė pati niekur nevyko, be to, elgėsi taip, kaip rekomendavo ją pirmą kartą apžiūrėjusi gydytoja.

Gyd. K. Stašaitis yra geras specialistas, tiesiog ne visada iškart randa tuos žodžius, kuriuos teisingai priima ir supranta pacientas. Visi mes esame skirtingi, o kai kuriems gana sunku suprasti kitokio charakterio žmones. Nemanau, kad gydytojas sąmoningai norėjo įžeisti pacientę. Nemalonu mums visiems dėl šio atvejo, bet tikrai visi stengsimės, kad daugiau tai nepasikartotų“, – sakė D. Jatulienė.

Sėkmingas komunikavimas – vienas sudėtingiausių žmonijos procesų. Šioje istorijoje, kaip ir daugelyje kitų, problema – nesusikalbėjime. Žmonės kenčia dvasinius skausmus, nešioja širdgėlą, augina pyktį, regis, be rimtos priežasties.

Kartą iš darželio grįžęs sūnus pasakė: „Mama, mandagumas ir meilė išgelbės pasaulį…“ Tada tik nusišypsojau. O rašydama šią istoriją supratau, kad vaikas buvo teisus. Mandagumas – galinga jėga, daranti stebuklus ir neleidžianti kilti beprasmėms problemoms. Mandagumas nėra vien geras elgesys, malonus bendravimas ar kalbėjimas kitiems to, ką jie norėtų girdėti. Mandagumas – gyvenimo būdas, kai bendraujant kuriamas geras jausmas apima visus šalia esančius. Būkime mandagūs ir, galbūt, vieną dieną mes išgelbėsime pasaulį… nuo savo ydų.