Skip to content

Paranoją dėl kalėdinio koncerto nustelbė blaivus mąstymas

Antra savaitė netyla komentarai, rašomi straipsniai apie visos Lietuvos mastu kilusią, tiksliau – neišmanėlių dirbtinai sukeltą audrą dėl kalėdinio koncerto Ignalinoje. Viskas prasidėjo, kai vienas Ignalinos moksleivis, beje, nebuvęs koncerte, į feisbuką įkėlė koncerto nuotraukas, pašiepiančias sovietmetį ir pionierius. Taip buvo priminta, kad prieš 40 metų duris atvėrė Ignalinos kultūros ir sporto centras, parodijuotas jame vykęs pirmasis koncertas. Tačiau visokie nepraustaburniai užkalniai sukėlė isteriką, esą ignaliniečiai propaguoja ir garbina sovietmetį.

Nuomonę galima ir reikia turėti, tačiau nuolatinio feisbuko, DELFI ir kitų portalų„rašytojo“ A. Užkalnio išspausdinta tirada peržengė visas ribas. Įvertinkite patys: „Džiaugiuosi įsiutinęs vatnikus, bet blogiau yra, kad tai tik simptomas. LTSR niekur nedingo, drakono galvos nenukapotos. Net putos drimba auksazūbėms kultūrininkėms: tiek metų kentėjo, nostalgijos tąsomos, tiek per rusų TV žiūrėjo olimpinį Mišą, dabar įsidrąsino pionierių praeitį viešai parodyt, visaip apsimetė, kad čia tik istorija (kaip ir su Žaliojo tilto skulptūromis), ir vis tiek gavo į dantis, žabos. Visi žvengia, kolūkiečiai susigėdę trina fotkes ir teisinasi. Ir jie ne tik Ignalinoje. Jų daug, ir tos sovietinės šiukšlės, mininčios „40-metį“, vis labiau įžūlėja… Komunistiniai nedamušti gandonai pasijuto nebaudžiami ir drąsūs. Kurgi ne, išsirinko kolchoznykus, dabar prie Nemuno kitas išaušo jau rytas. Tuoj LTSR himną dainuos ir blet Died Morozas ateis prie joločkos. Paprastai esu geranoriškas, bet šitiems sutraukoms linkiu ligų, lėtos mirties ir kad spaliukų žvaigždutės nesuvirškintos jums išanges išdrąskytų… Tai, kaip suprantu, į Ignaliną manęs nebekvies.“ Į tokį komentarą apie gimtąjį miestą sureagavo matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, fizikos ir geografijos egzaminus šimtukais išlaikęs Ignalinos gimnazijos abiturientais Giedrius Pakalka, šiuo metu studijuojantis Vilniaus universitete. Jis komentaruose po A. Užkalnio pasidalintu tekstu parašė: „Reikėtų į Ignaliną ir nenorėti. Nes kai pakvies, tai bilietas bus į vieną pusę…“

Į Ignaliną plūstelėjo visos rimtos ir nerimtos televizijos. Ne išsiaiškinti, kas išties įvyko, o provokuoti ir toliau į ugnį pilstyti žibalą. Kaip kitaip vertinti, kai atvykę kultūros darbuotojų klausia, „kiek jums už šį spektaklį Rusija sumokėjo?“ Arba kalba lietuviškai ir staiga pradeda klausinėti rusiškai. Arba ant skulptūros „Dviratininkas“ Laisvės aikštėje užriša raudoną kaklaraištį ir pasigardžiuodami filmuoja… O ar profesionalu (kaip TV3 žinios) išeiti Vilniuje į gatvę, be konteksto ir paaiškinimo rodyti nuotrauką iš koncerto ir klausti, kokia žmonių nuomonė? Man tokioje situacijoje parodytų nuotrauką – taip pat sakyčiau, gal jiems ten stogas nuvažiavo?

Kas dėl A. Užkalnio „palinkėjimų“, tai vaikų, dalyvavusių koncerte, tėvai, kiti ignaliniečiai svarsto galimybę šmeižiką paduoti į teismą, yra savanorių, pasiryžusių apmokėti visas teismo ir advokato išlaidas.

Tačiau situacija susigulėjo, kas norėjo suprasti – suprato, kas išties įvyko. Tiksliau – nieko neįvyko. Ir žiniasklaidoje pasirodė normalių rašinių ir nuomonių apie tai. Laidos „Dviračio šou“ guru Haroldas Mackevičius gerą straipsnį išspausdino „Lietuvos ryte“, kur jis teigė, kad savo laidoje jie ir tuos pačius pionierius rodo, ir Hitlerio bei nacizmo dvasią „gaivina“ ir pan. Kitaip sakant – šaiposi iš tos praeities. Ir nieko. Tai ko kimbama prie ignaliniečių? Šią savaitę objektyvus straipsnis išspausdintas portale 15min.lt. Žurnalistas atvažiavo, pakalbino įvykio „kaltininkus“, pagyrė mūsų gamtą, švarų ir renovuotą miestą ir žmoniškai parašė. Tad šiandien spausdiname Alvydo Januškevičiaus straipsnį „Sovietmečio demonai: su purvu maišyti Ignalinos aktoriai pakartotų spektaklį didžiausioje arenoje“ (spausdinamas sutrumpintai).

„Tarp neapykantos girnų patekę Ignalinos kultūros ir sporto centro aktoriai šiandien mielai dar kartą suvaidintų spektaklį, dėl kurio pastarosiomis dienomis jie buvo skalpuojami. Keikia ne visi. Lietuva pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni bando suprasti, o kiti – gina ir palaiko. Svarbiausias klausimas po aršių ginčų: kur slypi laisvė – savo šešėlio baimėje ar mokėjime pasijuokti iš savęs. Tuos, kurie turi kategorišką nuomonę – teigiamą ar neigiamą – apie Ignalinos kultūros ir sporto centro spektaklį, vienija bendras dalykas – jie nebuvo spektaklyje. Jie nekalbėjo su aktoriais ar režisiere. Internetiniai teisėjai, kas jie bebūtų – troliai ar elfai – priešino ir aistrino nemačiusius spektaklio. Tie, kurie matė, smagiai praleido laiką. Vyresni prisiminė, kokius kvailus dalykus tekdavo daryti pionieriams, kaip sunku buvo gauti apelsinų ar žaliųjų žirnelių. Jaunesni pasijuto lyg gyvoje istorijos pamokoje (…)

Prie įėjimo pasitinka visa kompanija su režisiere Jolanta Narbutaitiene. Daugelis sirguliuoja – pastarųjų dienų įtampa kirto per imunitetą. Sužinojo, kad piktavalių yra labai daug. Susipažinkime. J. Narbutaitienė – trijų teatrų režisierė ir ne vieno festivalio organizatorė. Kai kurie festivaliai vyksta jau trečią dešimtmetį. Šiuose namuose moteris dirba nuo 1989-ųjų. Tai ji yra viso pastarųjų dienų skandalo smaigalyje. Dabar ji supranta, kad kultūrininkai iš tiesų yra patys laisviausi žmonės, kurie jau moka ir gali pasijuokti iš sovietmečio ir savęs. Danutė Lisauskienė, kultūros centro vadovė, nuo šiol turi svajonę – nori pažiūrėti, ką žmonės vaidins dar po 40 metų: „Norėjome parodyti, kaip dabar kvepia anie laikai. Sulaukėme klausimų, kiek ir kas mums sumokėjo. Gal rusų laikais ir mokėjo, bet mūsų tada nebuvo.“ Renginių vadybininkas Eimantas Ramanauskas. Jis buvo skandalingojo renginio vedėjas, laukiniame tualete suradęs senų laikraščių. Jam viskas kelia juoką: „Draugai Vilniuje negalėjo patikėti. Eimis komunizmo pasiilgo? Tai gal dar ir klijus uostyti pradėjo?“ Marius Vilčinskas – visi ignaliniečiai žino, kad jis buvo tas Kalėdų Senis, kuris savo lazda ir nukėlė visus į pionierių laikus. Jis vaidina nuo mažumės. J. Narbutaitienė yra tas žmogus, kuris įskiepijo meilę teatrui visiems laikams. Užaugo Ignalinoje, tačiau dabar M. Vilčinskas gyvena Vilniuje. Jam nėra per toli čia važinėti į repeticijas. Vyras teigia, kad jis visiškai palaiko savo režisierę ir nedvejodamas suvaidintų šį spektaklį vėl. Tik šįkart spektaklis vyktų didelėje arenoje, o bilietai kainuotų po 20 eurų (…)

Moterys kalbėjo trumpai, bet labai aiškiai: „Mes vieni kitus pažįstame. Žinome, kuo tikėti ir netikėti. Šis dalykas padėjo kai ką suprati – Lietuvoje yra daugybė piktavalių žmonių. Mes labai draugiškai ir supratingai gyvename. Galite vadinti mus kaip norite, bet mes nieko blogo niekam nelinkime.“ (…)

Niekur nesireiškė sovietmetį iš esmės nagrinėjantis istorikas Tomas Vaiseta. Rugsėjo mėnesį vienoje istorikų diskusijoje jis kalbėjo: „Sovietmetis – laikas, kurį pristatome kaip nenormalų, nors ir tuo metu žmonės kūrė šeimas, mylėjo, gyveno.“ Kitaip tariant, vertintojai suplaka į vieną mišrainės dubenį politinę santvarką, trėmimus, žmogaus teises ir paprastą kasdienį gyvenimą, kuriame nieko panašaus nebuvo. Vėliau istorikas patikslino, jog visuomenė yra linkusi liguistai smerkti absoliučiai visą sovietmetį, nors ir tuo metu mamos rūpinosi vaikais, jaunuoliai išgyveno pirmąją meilę. Mokslininkas teigė, kad, norime to ar nenorime, sovietinis laikotarpis vis dar užima didžiulę mūsų atminties dalį. Kodėl? O todėl, kad dar esame gyvi ir viską prisimename (…)

Štai kokia nuomonių nuošliauža vieną dieną užgriuvo Ignalinos kultūros ir sporto centro darbuotojus. Čia žmonės vieningi ir labai myli savo miestą, tačiau per keletą parų buvo kone daugiausiai kartų prakeikti. Jei iš tiesų šaliai kiltų grėsmė, mes būtume tie, kurie liktume ir kovotume iki galo. O visi šiandieniai rėksniai pasipustytų padus ir toliau šūkautų saugiu atstumu, – sako J. Narbutaitienė. Moteris keikūnams neatsakė tuo pačiu. Ją nuramino palaikymas, kuris sklido iš ignaliniečių, kai kurių blaiviau ir ramiau pasisakančių asmenybių. Gavo pasiūlymą bylinėtis su liežuvio nevaldančiais keikūnais. Teismus finansuoti pasiūlė spektaklyje dalyvavusių vaikų tėvai, kurių adresu skrido mirties prakeiksmai su keiksmažodžiais ir visomis spaliukų žvaigždutėmis. Šie tėvai už savo vaikus eitų iki galo. Žodžiai „Menas priklauso liaudžiai“ tebuvo vienas iš tūkstančių sovietmečio lozungų, bet būtent su tokiu prieš 40 metų buvo atidaryti Ignalinos kultūros namai. Būtent nuo tokios nuotraukos ir gimė šiemetinio kalėdinio koncerto idėja (…)

Spektaklio kūrėjai vieną po kitos griovė internetinėse peštynėse linksniuojamas išankstines nuostatas apie juos ir patį kūrinį. Dėl pionieriškų kostiumų. Nėra jokių atributų sandėlių – tik butaforija. Viską reikėjo pasigaminti savomis rankomis. Kaklaraiščiai – raudoni skudurėliai. Kaip ir vėliavos. Mokyklinės uniformos į tokias panašios tik iš toli. Jokios simbolikos, jokio himno, jokios nostalgijos. Tik patosas, kurio anuomet taip reikalavo pionierių vadovai ir „kultmasiniai“ propagandistai. Toks pat, kurį galime pamatyti Šiaurės Korėjoje. Dėl meninio skonio trūkumo. Taip, šie aktoriai yra mėgėjai, tačiau yra verti tų laurų, kuriuos skynė iki šiol. Taip pat mažai kam rūpi, jog metų šventiniai teatralizuoti spektakliai nėra tie, kuriuos vėliau vaidina daugybę kartų (…)

J. Narbutaitienė sako, kad tik dabar pajutusi, jog žodis „sovietmetis“ gali paralyžiuoti ironiją ir autoironiją: „Tabu. Neliečiama tema. Visuomenės reakcija – tai veidrodis, kuris parodė, ko mes bijome. Įtikėjome, kad esame laisvi, pasirodo ne – yra draudžiamų zonų. Visi laukia, kada mes apie sovietmetį pasakysime – sveiki ištrūkę iš pragaro. Mes taip įžeistume tuos žmones, kurie tuo metu gyveno ir kūrė.“

Tądien režisierė gavo smagią žinutę – draugai prisiminė, kaip 1985-aisiais ji buvo atsidūrusi panašioje situacijoje. Ji ir dar kelios merginos Didžiasalyje surengė Vasario 16-osios minėjimą. Nupynė vaikinams trispalves juosteles. Leido lietuvišką muziką. „Mes žinojome, kad Lietuva kažkada buvo laisva ir neokupuota. Buvo nuostabus šeštadienis su draugais. Pirmadienį mes, penkios merginos, jau stovėjome pas direktorių kabinete“, – prisimena režisierė. Gal pas tave tualete stovi racija ir tu perdavinėji žinias apie mūsų mokyklą Amerikai! Grasino, kad susigadinome ateitį, niekur neįstosime“, – pasakojo moteris. Išgelbėjo viena mergina. Ji pasakė, kad istorijos mokytojas ne kartą tvirtino, jog trispalvė šiais laikais nieko nereiškia. Tai vyko tame pačiame Didžiasalyje, kuris po nepriklausomybės atgavimo buvo pavadintas Lietuvos randu, zombių sostine. Ignaliniečiai pamena, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais veikė gana keistas verslas. Vilniuje prasiskolinę arba nuo alkoholio priklausomi žmonės buvo gabenami čia, o didžiasaliečiai kėlėsi į Vilnių. Dabar miestelyje – viskas gerai. Žmonės gražiai ir ramiai gyvena. „Jaučiuosi apkaltinta, kad esu komunistė, o tais laikais – Amerikos agentė. Kaip lengvai viskas išsipučia ir išsiverčia. Tiesa, skirtumas yra. Tada buvo jaunatviška avantiūra. O dabar – visai sąmoningas autoironiškas požiūris“, – kalbėjo režisierė J. Narbutaitienė“.

P. S. Per anksti parašiau, kad paranoja šia tema baigiasi. Po antradienio LNK laidos „Kakadu“ taip teigti dar nebeišeina. Atvažiavę laidos purvasklaidininkai nufilmavo esą humoristinį siužetą, sumaišę patyčių, šmeižto, provokacijų mišrainę, kurioje tiesos – du žirneliai. Net Visaginą su Ignalina suplakė, neatskirdami, kad tai visiškai ne tas pats. Ir „ekspertės“ – seimūnės R. Juknevičienės  – komentarai  „kieti“ – iš mistikos ir iliuzijų pasaulio. Prastus sapnus ponia sapnuoja, ar ne laikas pas gydytoją apsilankyti.

Naujausia žinia: visas koncerto įrašas pirmadienį pristatytas į Kultūros ministeriją, kad jį įvertintų ministerijos specialistai. Dar 15min.lt blaivias ir palankias nuomones apie koncertą išsakė buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje