Skip to content

Svarbiausia – pažinti save

Ignalinietis Tomas Kaukėnas – biatlonininkas, garsinantis Lietuvą, pasaulio biatlono taurės varžybų dalyvis ir karys savanoris – gimtinėje dažniau sutinkamas pavasarį ir vasarą, kai šiek tiek atslūgsta treniruočių ir varžybų įtampa. Kuo ir kaip jis gyvena šiuo metu, Tomas maloniai sutiko pasidalinti ir su ,,Mūsų Ignalinos“ skaitytojais.

– Kuris Tavo, kaip sportininko, pasiekimas atrodo Tau vertingiausias?

– Asmeniškai man pats svarbiausias yra 2014 m. Pasaulio karių čempionato sidabro medalis. Šis laimėjimas buvo lyg paguoda po beveik išsipildžiusios svajonės Sočio olimpinėse žaidynėse.

– Kokius pasiekimus ypač brangini kaip eilinis žmogus?

– Mokykloje buvau ne pats geriausias mokinys, todėl, kaip eilinis žmogus, šiandien labiausiai vertinu tai, jog įgijau edukologijos magistro laipsnį ir su bendraautoriais esu išleidęs jau du mokslinius straipsnius apie biatloną.

– Ko tenka atsisakyti, siekiant sportinių rezultatų? Ar jie to verti?

– Siekiant rezultatų dažnai tenka atsisakyti savųjų namų, draugų, kartais – gražiausių žiemos švenčių su artimaisiais. Sunkiomis akimirkomis atrodo, kad neverta to aukoti dėl sporto, tačiau pakanka vienerių sėkmingų varžybų ir pastangos atsiperka su kaupu.

– Tikriausiai pasitaiko silpnumo ir nuovargio akimirkų, kai pabosta treniruočių rutina. Kas tuomet? Leidi sau patinginiauti ar turi kažkokių ypatingų motyvacijų, pakeliančių resursų?

– Taip, sportuojant sunkių akimirkų tikrai būna. Tada stengiuosi trumpam kuo labiau atsiriboti nuo biatlono, pakeisti aplinką bei veiklą. Tačiau sukaupta patirtis jau leidžia išvengti tokių akimirkų, todėl jų būna vis mažiau.

– Pripažink – juk turi žmogiškųjų silpnybių… Gal išduotum – kokių?

– Niekada negalvojau apie savo silpnybes, tad nemėginsiu jų visų prisiminti ir įvardyti. Galiu pasakyti tik vieną – sunkiai atsispiriu McDonalds maistui.

– Tikriausiai neretai (o gal ir labai retai?) atsiduri su sportu nesusijusių žmonių kompanijoje. Ar nesijauti svetimas tarp jų, ,,iškritęs“ iš kasdienio gyvenimo?

– Tenka būti kompanijose, kuriose žmonės mažai susiję su sportu. Netgi mano draugai yra tokie, tačiau su jais nesijaučiu svetimas. Tik kartais būna sunku pajausti, ką jie išgyvena ir jaučia, gyvendami paprastą gyvenimą.

– Žiniasklaidoje esi pristatomas kaip motyvuotas, perspektyvus sportininkas. Be to – pripažink – esi sportiškas, simpatiškas, komunikabilus – tiesiog naujasis svajonių jaunikis. Gal tenka susidurti su situacijomis, kai šis įvaizdis pritraukia ypatingą priešingos lyties atstovių dėmesį? Kaip į tai reaguoji?

– Esu kritiškas sau, todėl nemanau, kad esu svajonių jaunikis. Dėmesio sulaukiu nedaug, nors galvoju, kad panorėjęs galėčiau jo pritraukti daugiau.

– Ar dar pameni, kas yra laisvalaikis? Kur panaudoji atsiradusias laisvas minutes?

– Laisvalaikio turiu tiek pat, kiek ir nesportuojantys. Laisvu laiku stengiuosi kompensuoti tai, ką paaukojau rengimosi ir varžybų laikotarpiais.

– Pratęsk: jei nebūčiau biatlonininkas, tai…

– Tikrai negaliu pasakyti, kas būtų, jei sportas nebūtų įtraukęs manęs. Šiuo metu neturiu labiau patinkančios veiklos.

– O  kas toliau? Kokių siekių esi užsibrėžęs?

– Turiu kelias dar neįgyvendintas treniravimosi idėjas, todėl stengsiuosi jas įgyvendinti iki 2018 m. Pyoeng Chang olimpinių žaidynių. Jei tai duos teigiamų rezultatų, tikriausiai sportuosiu iki 2022 m. olimpiados. Be sportinių tikslų dar turiu svajonę parašyti ir išleisti knygą.

– Turiu pažįstamų, kurie užsiima šia netikėtumų kupina sporto šaka. Ko jiems palinkėtum?

– Biatlonininkams noriu palinkėti tik vieno – labiau pažinti save. Manau, tai labai svarbu ne tik sporte.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje