Skip to content

Sovietmečio pri(si)minimai

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Ne, šis rašinys visai ne apie tai, koks buvo tas kalėdinis koncertas Ignalinoje, ar ten buvo kas nors šlovinama ar, atvirkščiai, menkinama. O apie tą didįjį spektaklį, kuris išsirutuliojo aplinkui Ignaliną, ir apie tą sovietmetį, kurį jis atskleidė.

Dar ir dabar kartkartėmis prisimenami tie laikai, kai kas nors buvo smerkiama. Sovietinė liaudis smerkdavo Amerikos imperialistus, kurie ten pas save negrus linčiuoja. Ir nors absoliuti sovietinė liaudis nebuvo mačiusi gyvo negro, jau nekalbant apie nulinčiuotą, ta sovietinė liaudis vieningai pasmerkdavo negrų skriaudėjus imperialistus.

Tai vykdavo visos SSRS mastu ir įtakos SSRS gyventojams neturėdavo. Na, ceche per pertraukėlę liaudis nubalsuodavo, dar patyliukais arba ir demonstratyviai nusispjaudavo, kad valdžia trukdo normą vykdyti, ir viskas.

Prasčiau būdavo, sakysim, kokiam nors rašytojui, kurį „iš aukščiau“ buvo nurodoma pasmerkti už kažkokį kūrinį. Tas, kurio kūrinį liaudis pasmerkdavo, netekdavo pragyvenimo šaltinio, ir jam labai pasisekdavo, jeigu partija ir vyriausybė skirdavo aukščiausią bausmę – ištrėmimą iš šalies.

Kuo Ignalinos atvejis skiriasi nuo anų laikų susidorojimų su kitaminčiais? Turbūt tuo, kad šį kartą už kitokią nuomonę niekas nebus baudžiamas, nei į Angliją nebus tremiamas, ir net nusipirkęs bilietą iki Ignalinos, galės atvažiavęs nusipirkti ir bilietą namo, nes kiekvieno Lietuvos piliečio teisę į nuomonę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis. Tad išeitų, kad garantuojama bet kokia nuomonė, ir Ignalinos spektaklio kūrėjų bei atlikėjų, ir didžiausių to spektaklio kritikų.

Čia apskritai nebūtų ko ginčytis: vieni kokį nors spektaklį, filmą, knygą, paveikslą ir t. t. gali vadinti genialiu, kiti – visišku šlamštu.

Yra tik viena sąlyga: knygą, prieš ją giriant ar kritikuojant, reikia perskaityti, spektaklį, filmą, paveikslą – pamatyti.

Atrodo, primityvu, bet žurnaliūgoms tai nerūpi.

Sovietmečiu liaudis, ką nors smerkdavusi, paprastai apie tai neturėdavo žalio supratimo, nes smerktini dalykai liaudžiai būdavo neparodomi, kad nesugadintų jos. Šiais laikais kaip geriausi (čia turbūt ir kabučių nereikia) sovietmečio ideologai pasirodė žurnaliūgos: jie sutartinai pasmerkė Ignalinos koncertą, kad kiti žinotų, ką apie jį reikia galvoti ir kalbėti. Tikrai, tokie „tūpi žurnalistai“ puikiai galėtų darbuotis ir anais laikais.

Gal prisimenate, kaip tuometinis Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas vieną žurnaliūgą „tūpu“ pavadino? Kiek kartų tai su pasigėrėjimu buvo kartojama, tarsi tas žurnaliūga būtų medalį gavęs.

Matyt, kolegos kolegas gerai pažįsta.

Žurnaliūgų „tūpumą“, mano nuomone, geriausiai, įrodė žmonių prašinėjimai pagal koncerto nuotrauką pasakyti savo nuomone apie tą koncertą ir, žinoma, pasmerkti jį, kaip propaguojantį sovietmetį. Čia dar geriausias variantas, nes jeigu tvirtinsime, kad žurnaliūgos tebesinaudoja sovietiniais metodais. Kitaip tariant, kad mūsų žurnaliūgos pratę samprotauti apie tai, ko nežino.

Tokių. kurie manė, kad kokius nors Paleckiukus ar dvasinius jų giminaičius ne vien „Dviračio šou“ gali rodyti, buvo nedaug. (Apsirausdama pasakysiu: nemanau, kad tai susiję su vieno iš dviejų Paleckių užimamomis Lietuvos televizijos direktoriaus pareigomis.)

Tad tegyvuoja Lietuvos purvasklaida, pasirūpinusi, kad visi smerktų tai, ko nėra matę nei regėję. Anksčiau būdavo duotas nurodymas, ir reikėdavo jį vykdyti. Dabar galima užsidirbti „taškų“, paskubant pakalbėti taip, kaip reikia.  

Tačiau kadangi aš prisimenu, kaip tai buvo anksčiau, nesmerksiu ir negirsiu to, ko nemačiau. Tik pasakysiu: sovietmetis gyvas. Ir gyvas visų pirma mūsų purvasklaidoje.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!