Po taikos sutarties kartu su Voluine Mindaugas puolė totorius. Už tai atsilygindami, totoriai 1258 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė jos rytinę dalį. Bet kaip greit jie užplūdo, taip greit ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais nebuvo. Ir tas vienintelis jų užplūdimas Lietuvai didelės reikšmės neturėjo. Tik buvo šiek tiek apnaikintas rytinis kraštas. Valstybės sienos dėl to nė kiek nepasikeitė.

(A. Šapoka, Lietuvos istorija, 1936 m.)

Atėjo gražus ir daug gero žadantis laikas į kunigaikščio Gurbo valdomas žemes. Baigti pavasario darbai. Dangus laiku pasiuntė lengvo ir gausaus lietaus. Saulelė kasdien teikė vis malonesnę šilumą. Saulėtekius sveikino gausybė įvairių paukščių balsų. Į gyvenvietes palei ežerą atvykdavo ne plėšikai, o tikri pirkliai. Gyventojai jiems turėjo paruošę įvairių prekių: medaus, vaško, įvarių žvėrelių kailių, medienos, vytintų ir rūkytų žuvų ir mėsos. Tiko ir įvairūs molio dirbiniai – puodynės, lėkštutės, puodeliai. Iš medžio – kibirai, statinaitės, šaukštai. Iš linų – audeklai, rankšluoščiai, virvės, aliejus. O ypač gera paklausa buvo lietuviškam midui, kurio atsigėręs žmogus tapdavo linksmas, dosnus, daug žadantis. O vietos gyventojai gaudavo druskos, geležinių įrankių, bronzos metalo, iš kurių patys gamino papuošalus ir įrankius.

Vakarais, po darbų, jaunimas ir paaugliai rinkosi paežerėje. Netoli nuo kunigaikščio Gurbo rūmų buvo puiki pakrantė. Brisk tolyn nuo kranto gana toli, o gylis vis dar tik iki juosmens. Ežero dugnas – išplautas smėlis. Vanduo švarus švarus, matosi plaukiojančios nebaikščios žuvytės. O vandenyje šilčiau negu ore. Saulė jau leidžiasi. Jaunesnieji trukia į namus. O vyresnieji gėrisi vakarinėmis paukščių giesmėmis, ramaus ežero platybe, kur irgi gargsėjo vandens paukščiai. Po dienos darbų visi gaivino savo jauną, gražų, alsuojantį jaunystės džiaugsmu kūną. Netoli nuo nendryno, iki juosmens vandenyje, jausmingai šnekasi Daugirdas ir Danė. Vandens Jau iki pažastų.

– Daugirduk, aš jau bijau. Tu geriau mane panešiok. Aš vandenyje lengva.

Daugirdas su didžiausiu malonumu vykdė Danės prašymą. Iki juosmens vandenyje patylomis kalbėjosi Žymantas ir Živilė.

– Žymantuk, tūpiam į vandenį, ten šilčiau. Ore jau vėsuma – švelniai pasiūlė Živilė. Ežero paviršiuje liko dvi galvytės, kalbančios malonius ir daug žadančius žodžius.

– O kodėl taip tu mane kliudinėji?

– Aš tikrinu, ar tu ne laumė. Žinai, vandenyje, ypač vakare, laumės pasiverčia tokia pat mergaite kaip ir tu ir vilioja patiklius bernelius. O paskui skardžiai pasijuokia ir dingsta.

– Na ir ką tu sužinojai? – paklausė Živilė.

– Sužinojau, kad tu ne laumė, o būsimoji mano žmona, jeigu tu su tuo sutiksi. – Vietoj žodžių atsakymas buvo aistringas bučinys.

O dar toliau Linas mokino Giedrę plaukti. Virš juosmens vandenyje ant Lino rankų, Giedrė, nešama pirmyn ir atgal, taškėsi vandens paviršiuje.

– Gal jau moki plaukti? Gal jau gana? – teiravosi Linas.

– Oi, mano mielas Lineli, man rodos, kad niekada nebus gana…

Netoliese dar panašias godas godoja Vytaras ir Rasa, Vydenis ir Raminta, Galintas ir Akvilė.

Kai vaikai ir seneliai dar miegojo, jaunos poros prie ežero pamatė, kad jau aušta naujos dienos rytas. Pailsėję, laimingi traukė namų link, lydimi daugybės paukščių neapsakomai didingo ir paslaptingo čiulbėjimo. Visas miškas skambėjo šventa didybe. Štai jau ir naujos dienos saulelė savo spindulius pabėrė. O kai jaunimas iš paežerės takelių pasuko į didįjį kelią, virš miško pakilo nesuskaitoma daugybė paukščių. Visi sustojo toje vietoje, kur iš didžiojo kelio kitas kelias pasuka į Antakmenę.

Pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų dundėjimas. Pasirodė ir patys raiteliai. Tai jie išbaidė paukščius.

– Šaukliai! Karas! – susijaudinęs prabilo Žymantas.

Ristele prijojo trys raiteliai. Pirmasis pasveikino su ryto saule. Antrasis papūtė skardų ir garsų trimitą. Trečiasis pranešė:

– Jaunieji berneliai ir šauniosios mergelės, mūsų kraštą užpuolė baisūs priešai – totoriai. Siaubia jotvingių žemę. Terioja ir Nalšios žemę ties Alšėnais. Paruoškite savo Gurbų būrį ir jokite į kunigaikščio Parsvėto valdas. Iš ten keliausite Naručio ežero link. O mes lekiame Švenčionių keliu toliau.

Papūtė garsųjį trimitą antrasis raitelis ir visi trys šuoliavo toliau.

Kunigaikščio Gurbo valdose visi sujudo iš ankstaus ryto. Visi klausinėjo vienas kitą, kas atsitiko. O parėję į namus visi jauni berneliai ir mergaitės pranešė nelauktą žinią:

– Mūsų žemę ir jotvingius terioja nauji priešai – totoriai. Reikia joti ir gintis nuo nematytų priešų.

Ilgai ruoštis nereikėjo. Jauni berneliai pabalnojo tymo balnais savo žirgus, pasiėmė savo kardus ir kalavijus, į maišelius motinėlės įdėjo kelioms dienoms maisto, tėveliai padrąsino ir palinkėjo sėkmingai grįžti namo. Ilgiau užtruko mergaitės. Joms buvo užduotis – Į savo valdomą vežimą įsidėti maisto kelioms dienoms, stipraus gėrimo – midaus ir pakankamai švelnios baltos drobelės juostų. Viso to reikėjo sužeistiesiems.

– Aš turiu pakankamai gydomojo tepalo. Visą pasiimsiu, – pastebėjo Danė.

Tas tepalas buvo nuo senų laikų žinomas. Tai vienodais kiekiais bebro taukų, medaus ir eglės smalos mišinys. Patepus juo drobelių juostas ir aprišus žaizdas, jos gija dienomis.

Raiteliai pasiruošę mergaičių vežimus su maistu ir gydymo reikmenimis. Vytaras praneša:

– Raitelių vadas yra Žymantas, o mergaičių vyriausioji yra Giedrė. Taip nusprendė mūsų pasitarimas.

Vytaras pakvietė:

– Dabar keliaujame į kunigaikščio Parsvėto valdas. Iš ten – iki Naručio ežero.

Raitelių buvo 20, o mergaičių – 6. Dvejų žirgų traukiamą vežimą važnyčiojo paeiliui. Visos mokėjo. Prie Naručio ežero buvo daugybė karių, pasiruošusių kovotojų. Kitos dienos rytą visi jau buvo prie Naručio ežero. Visi skubiai tvarkėsi. Raiteliai nusėdo nuo žirgų ir, laikydami už pavadėlio, leido jiems pasisotinti paežerės žole. Kiti tvarkėsi vežimuose. Visi susirūpinę, pasiruošę bet kam. Kiekvienai atvykusių karių grupei buvo paruošta sustojimo vieta. Iš Nalšios žemės prie Naručio susirinko daug karių, bet ne tiek, kad prilygtų Karvedžio Burundajaus totoriams. Jų buvo kelis kartus daugiau. Nalšios žemės ir atsitraukusiems Jotvingių pulkams vadovavo Alšėnų kunigaikštis Daugirdas. Sukvietė visų būrių vadus ir ėmė aiškinti kovos būdą.

Visa mūsų kariuomenė į mūšį su totoriais nestos. Atvirame lauke mes pralaimėsime dėl totorių persvaros jų skaičiumi. Dabar totoriai terioja mūsų kraštą ties Alšėnais ir Krėva. Žudo viską, kas juda. Nesigaili nei vaikų, nei senelių – nieko, kas gyva. Mes jų irgi nepasigailėsime.

Apsistoję jie atvirame lauke. Aplink iš visų pusių miškai. Puldinėsime priešus išpuoliais iš miško į atvirą lauką ir vėl atgal. Tegul jie vejasi. Miške jie kariauti neturi patirties. Mūsų karalius Mindaugas turi reikalų kitose vietose, o Breslaujos kunigaikštis Skirmantas tvarko reikalus su tais, kurių ant balto apsiausto nugaros raudoni kalavijai išsiuvinėti. Mūsų užduotis – sustabdyti Jotvingių naikinimą, kol mums į pagalbą atvyks daugiau jėgų. Kiekvienam jūsų pulkui yra paskirti padėjėjai vadams. Jie abudu ir spręs visus kovos būdus. Padėjėjai – tai kovose patyrę Jotvingių kariai. Jie buvo kovoję su kryžiuočiais, lenkais, volynėnais, o dabar ir su totoriais.

Kitą dieną, Daugirdo vedama, kariuomenė pasiekė Alšėnų apylinkes. Į paskirtas vietas būrius vedė padėjėjai tik jiems žinomais miško takais. Viduryje didelio miško buvo atviras dirbamos žemės plotas su daugybe sudegintų sodybų. Viduryje – totorių palapinės iš čia didelio pulko vadas Kuturzajus teriojo jotvingių gyvenvietes. Dabar jo pulkas atsidūrė apsuptyje. Nalšios ir Jotvingių būriai tyrinėjo priskirtą vietovę. Įsidėmėjo, kur yra platesni kelio ruožai, kur siauručiai takeliai, kur galima pakliūti į pavojingus pelkynus. Žymanto padėjėjų buvo paskirtas Vaišvidas. Nieko nelaukdamas ėmė raiteliams aiškinti:

– Totoriai įsikūrę toliau nuo miško pakraščių. Jie saugūs. Bet mes galime paerzinti tuos, kurie gano žirgus. Keletas raitelių pasirodo iš miško, nukauna nepasiruošusius pavienius žirgų ganytojus ir vėl į miškų. Ir šitaip daug kartų. Tą patį darys ir kiti būriai. Kuturzajus būtinai organizuos didesnį antpuolį į mišką. O mes skirsime kelias dienas pasiruošimui tinkamai juos pasitikti.

Po eilinio antpuolio iš miško totorių būriai visomis kryptimis ėmė vytis įkyrėjusius raitelius. Kai savieji raiteliai prašuoliavo, Žymanto kariai skersai kelio ištempė iš anksto paruoštą storą kanapinę virvę. Čia totorių žirgai su kariais virto į krūvą. Kiti, apėję kliūtį, šuoliavo toliau. O čia virvė buvo įtempta aukščiau žirgo. Ji tarsi šluota šlavė raitelius ant žemės. Dar toliau iškastas griovys, paslėptas šakomis, išvedė iš rikiuotės nemažai priešų. O galutinai išsklaidė po mišką dar viena netikėta kliūtis. Kai priartėjo totoriai prie didžiojo ąžuolo, nuo šakų ant vidurio kelio nukrito ir sudužo molinis puodas. Jame buvo pasvilinti vilko kailio gabalai. Vilko kvapas totorių žirgams jau buvo žinomas nuo tada, kai jie ganėsi stepių platybėse.

Žirgai tapo nevaldomi, metėsi atgal, sukeldami griūtį. Kiti puolė iš kelio į šalis, įstrigo tankumyne, raiteliai virto ant žemės. Kuturzajaus kariai pateko į nevaldomą betvarkę.

Žygimantas su 20 raitelių pasitraukė į šalį ir jiems žinomais takeliais pasuko iš miško į atvirą lauką, kur nebuvo baisaus vilko kvapo. Čia jie pasitiko bėgančius iš miško totorius. Pasipylė iš miško totorių kariai nedideliais būreliai, pavieniai, suplėšytais apsiausto skvernais, pėsti, numesti nuo žirgų. Žirgai, apimti panikos, keistai plerpdami, su raiteliais ir be raitelių, lakstė į visas puses.

Gretimame pamiškės ruože kunigaikščio Persvėto kariai susitvarkė su priešais ir atskubėjo į pagalbą Žymanto būriui. Tokia kova vyko visuose miško pakraščiuose.

Kuturzajus su būriu karių lakstė raitas į visas puses, piktai šūkavo, bet jo niekas negirdėjo ir neklausė.

Kai saulelė buvo jau vidurdienio aukštumoje, į Alšėnų stovyklą atvyko pats Burundajus.

– Kur tavo pulkas, – piktai, su visais trenksmais sušuko didysis karvedys. Kuturzajus buvo nubaustas pagal totorių papročius. O Burundajaus su savo kariuomene, kuri žudė viską, kas juda, kitą dieną Jotvingių žemėje jau nebuvo.

Miško gilumoje, prie gaivaus ir švaraus vandens šaltinio, pasiruošusios visas gydymo priemonės, laukė 6 merginos. Žuvusiųjų nebuvo, bet sužeistųjų – gerokai. Merginos kruopščiai teikė pagalbą sužeistiesiems. Žymantas atidarė didelę statinę midaus. Sugėręs jo molinį puoduką, žmogus pasidaro narsus ir visiems geras.

Kažkas paklausė:

– O kas sugalvojo tą baisų puodą su vilko kailiu?

Persvėto būrio vadas Gilvydas šuktelėjo:

– Živile, prašom čia. Mergaitės nori sužinoti, kas sugalvojo vilko kailį.

Prie vežimo artėjo mergina. Aukšta, gelsvais plaukais, mėlynom akim, puošnia karine apranga, su kardu prie šono. Ori, visame jaunystės gražume karžygė.

– Aš irgi Živilė. Iš Gurbo valdų.

– Aš iš Persvėto valdų. Mano mama, senelė ir prosenelė irgi buvo Živilė. Tikėkimės, kad mūsų vaikai, anūkai ir kitos kartos mūsų vardų neužmirš.