Penktadienį, minint mūsų Pergalės dieną, Sausio 13-ąją, Ignalinos kultūros ir sporto centro salė buvo beveik pilna. Tuo savotiškai paneigėme po kalėdinio koncerto mums mestus paranojiškus tvirtinimus, esą mes prosovietiniai, ilgimės anų laikų ir garbiname juos. Tenka tik apgailestauti, kad šios datos išvakarėse net LTV parodė bjaurų reportažą, išrankiojusį gatvėje vien tuos, kuriems išties, pasak jų, okupuotoje Lietuvoje gyvenos geriau. Juolab pikta, kad net kai kurie Rusijos TV kanalai (tarkime, „Rossija 24“) į tą mūsų koncertą pažiūrėjo kur kas blaiviau ir objektyviau. Bet yra kaip yra…
O penktadienio renginio vedėjas Eimantas Ramanauskas sakė: „Prieš 26-erius metus išdrįsome patikėti ir pasakyti sau ir visam pasauliui, kad mes norime būti laisvi ir dėl to tvirtai kovosime.“ Prisiminė, kokius iššūkius jauna ir trapi Lietuvos nepriklausomybė tuomet turėjo iškęsti grasinimus, ekonominę blokadą, nervų karą. Bet buvo tikėjimas, vienybė ir tvirta dvasia. Ir mes išlaikėme. Paskutinis žlungančios imperijos dūris buvo kruvinas. Prieš beginkles minias, lietuviškas dainas 1991 m. sausį užsiundyti tankai ir bejausmiai, metalu blizgančiom akim Pskovo desantininkai. Nepabūgome ir tuomet stoti prieš tankus ir automatų, besispjaudančių mirtimi, vamzdžius. Ir laimėjome, apgynėme savo laisvę.
Scenoje prie tą naktį žuvusiųjų portretų, įvardijant jų vardus, viena po kitos užsidegė 14 žvakučių. Jas uždegė merginos baltais drabužiais, tarsi žuvusiųjų vėlės. Scenoje skambėjo paskutinieji tą naktį namo negrįžusiųjų žodžiai, artimųjų prisiminimai. Žuvusieji už Tėvynės laisvę pagerbti tylos minute.
Rajono meras Henrikas Šiaudinis prisiminė, kokia suirutė bei chaosas tuomet buvo apėmęs mūsų valstybę. Meras kalbėjo, kad tik Lietuvos žmonės, jų ryžtas, savitarpio pagalba bei susitelkimas išgelbėjo Lietuvą, tad kvietė išlikti vieningais ir šiandien, nes tik vieningumo dėka valstybė gali būti stipri.
Minėjimo metu pagerbti tų dienų gynėjai, apdovanoti sausio 13-osios atminimo medaliais. Jų buvo nemažas būrys, bet šįkart dalyvavo tik trys. Du jau išėję Anapilin, kiti išsibarstę po Lietuvą. Buvęs rajono komendantas, pirmasis karinių ir pasienio struktūrų kūrėjas rajone, atsargos majoras Arūnas-Domininkas Grabažis pasakojo, kad ryžto kurti Lietuvos kariuomenę bei rūpintis pasienio apsauga jam suteikė tėvelio, nepriklausomos Lietuvos artilerijos kapitono, 1941-aisiais ištremto į Sibirą ir ten sušaudyto, atminimas. Arūnas Grabažis teigė neabejojantis, jog ir šiandien, grėsmės Lietuvos nepriklausomybei atveju, mūsų valstybė būtų taip pat apginta, nežiūrint apklausų rezultatų, kad kas antras pavojaus atveju spruktų į krūmus. Kalba jam rišosi sunkiai, jaudulys gniaužė gerklę, tarsi tomis sunkiomis dienomis. „Nežinau, kas pasidarė, jaudinuosi, verkiu. Anksčiau taip nebuvo“, – po minėjimo sakė A. D. Grabažis. Iš gynėjų dar buvo Albinas Gruzdys ir Steponas Pruckus.
Minėjimo dalyvius savo meistriškumu džiugino pianistas Justas Šervenikas ir operos solistė Ona Kolobovaitė. Skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Stasio Vainiūno, Felikso Bajoro muzikiniai kūriniai.
Visi dalyviai ir žiūrovai segėjo neužmirštuolės žiedus, tapusius sausio 13-osios įvykių atminties simboliu. Nes visų mūsų pareiga šiandien prisiminti, apie tai kalbėti ir liudyti jaunimui.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!