Skip to content

MI informacija

Vytautas Petruška Anapilin išėjo laiku. Dar prieš Naujuosius. Giminės ir artimieji, kaip ir dera tokiu atveju, užsakė Mišias, rūpestingai pašarvojo, nupirko gėlių ir vainikų, gavo visas reikiamas tokiam atvejui pažymas ir patvirtinimus, kad Vytautas Petruška pabaigė kelionę šioje ašarų pakalnėj.

Gi Povilas Patumsis paskutinį atokvėpį išleido per pačią šventę, tuo metu, kai tamsią naktį dangų bombardavo spalvotos raketos, aukštyn paskui jas lėkė šampanų kamščiai.

– Mat kaip iškilmingai mane išlydi, – mąstė Povilo Patumsio siela, lėkdama paskui Vytauto Petruškos vėlę šviesos greičiu link Rojaus.

Ir vienas, ir kitas buvo verti gyventi geriau. Ir vienas, ir kitas tuo neabejojo.

Šv. Petras, Rojaus vartų sargas, pavargęs nuo visų norinčiųjų patekti į galutinę paskyrimo vietą, jau norėjo savo pareigas perduoti antrai pamainai, kai Vytautas Petruška draugėj su Povilu Patumsiu atskrido prie įleidimo punkto.

– Rodykit liudijimus, – įsakė atvykėliams šventasis.

Vytautas Petruška parodė popierinį liudijimą su antspaudu ir parašu.

– Tu gali eiti vidun, – pasakė Petras Vytautui ir, pažvelgęs į Povilą, kurį artimieji labai tvarkingai aprengė, tarė: – Atrodai lyg gyvas, kur tavo pažymėjimas?

– Virtualioj erdvėj. Pas mus popieriniai pažymėjimai jau nebegalioja, – išpoškino Povilas.

– Kaip tai negalioja, – nustebo Petras. – Apie tai aš nieko nežinau ir Dangaus kanceliarija nežino. Teks palaukti, kol būstinė kompiuterius perprogramuos.

– O kiek reiks laukti? – sunerimęs pasiteiravo visai ne dėl savo kaltės į nemalonią padėtį patekęs P. Patumsis.

– Čia laiko nėra, – paaiškino Petras ir, uždaręs duris, į šalį stumtelėjo atgyvenusią šiukšliadėžę.

„Kaip žemėj, taip ir danguj“, – mąstė Rojaus vartų sargas.

1 komentaras

  1. Durniau nebūna, vėplos rašinėja per kyšius raštininkais tapę, gėda Ignalinai per tokius vėplas rašeivas.


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!