Rašau Jums Europos Komisijos nario Vytenio Andriukaičio vardu. Noriu Jums persiųsti jo prieš porą savaičių parašytą straipsnį, kurio nepublikavo DELFI (nors buvo žadėję). V. Andriukaičiui yra be galo brangūs Ignalinos krašto žmonės, krašto, kuriame jis gyveno ir dirbo. Tad šį straipsnį jis parašė norėdamas palaikyti juos moraliai, suteikti pasitikėjimo ir paraginti nebijoti.

Inga PREIKŠIENĖ

Tikrai didelis džiaugsmas praleisti keletą laisvų Kalėdų ir Naujųjų metų dienų Lietuvoje, tarp savo vaikų, anūkų ir giminaičių. Aplankyti klasiokus ir bendradarbius, pajusti Lietuvos gyvenimo šurmulį gyvai, o ne vien tik iš interneto! Daug sutikau pažįstamų, taip pat ir nepažįstamų, šiaip užkalbinusių gatvėje. Pokalbių bei temų buvo visokių: nuo paprastų klausimų „Kaip laikaisi? Kaip sveikata?“ iki klausimų„O kas bus su Europos Sąjunga? Kas bus su mumis?“

Teroristinių išpuolių, pabėgėlių krizės, dalies žmonių nusivylimo lėtu ekonominiu ES atsigavimu akivaizdoje negalėjome surasti paprastų atsakymų, bet sutardavome, kad kaip ten bebūtų sudėtinga, šiuo metu vis dėlto ES projektas ir jo išsaugojimas bei stiprinimas yra gana aiški alternatyva esamoms ir būsimoms krizėms. Kaip ir tai, kad daugelio žmonių gyvenimo sąlygos verčia juos balsuoti už tuos, kurie siūlo labai paprastus receptus sudėtingoms problemoms spręsti – apsitverti sienomis, įvesti protekcionistines priemones savoms ekonomikoms ginti, nepriimti pabėgėlių, o gal ir iš eurozonos išstoti.

Tai daug kam iš pirmo žvilgsnio patrauklu, bet jei tai įvyktų, paprastų žmonių gyvenimas tik pablogėtų, nes muitai, tarifai, įvairūs barjerai, vizos – viskas sugrįžtų ir silpnesnėms šalims smogtų dar labiau. Juk taip buvo praeitame šimtmetyje, patyrusiame didžiausius karus. Buvo ir mūsų naujojo šimtmečio pradžioje nemažoje dalyje pasaulio. Taigi, yra iš ko pasimokyti. Bet istorinė atmintis yra trumpa. Daugumai jau atrodo tolimas dalykas buvę ankstesnių žmonių kartų sunkumai ar patyrimai. Istorinėje atmintyje dažniausiai įsitvirtina propagandiniai, mitologiniai stereotipai, kurie vėl skatina žmones kartoti ankstesniųjų kartų klaidas, viską vertinant per „juoda-balta“ klišę. Diskutavome su pažįstamais ir apie tai.

Dvi aplinkybės suteikė tokioms diskusijoms peno. Pirmoji – Šimonių bendruomenės Kalėdinė eglutė, o antroji – Ignalinos kultūros namų 40-mečio minėjimas. Ir mus tikrai privertė suklusti dalies mūsų tautiečių aštrūs ir kraštutiniai pasisakymai tų dviejų įvykių atžvilgiu. Taip pat keistos „iniciatyvos“ užkirsti tam kelią. Šimonių eglutės viršūnėje vaikai ir kiti bendruomenės gyventojai įkėlė žvaigždę ir kas „baisiausia“ (o taip!) – raudonos spalvos! Rajono merui D. Bardauskui tai sukėlė didelį nerimą ir įtarimus – ar tik ne Kremlių jis mato! Ir jis ėmėsi žygių penkiakampę žvaigždę nuo Kalėdų eglutės nuimti. Kilo sąmyšis, pagaliau užgauti vaikai ir suaugę pasipriešino ir apgynė savo eglutę. Gražiai tą mero nuostatą „Lietuvos žinioms“ pakomentavo Panevėžio klebonas S. Kumelis: „Yra žmonių, kuriems penkiakampė primena sovietmetį, bet man toks sugretinimas tolygus teiginiui, kad nuplikęs vyras primena Leniną.“ Tiksliau nepasakysi. 

Tačiau kur kas didesnių pasekmių, atrodo, gali sulaukti Ignalinos kultūros namų 40-mečio minėjimo režisieriai. Kultūros namai Ignalinoje savo duris atvėrė 1976 m. Aš atsimenu tuos metus. Gaila, atidarymo koncerte tuo metu negalėjau dalyvauti, mat 1976 m. rugsėjo 15 d. Ignalinoje, darbo vietoje, buvau Valstybės saugumo komiteto suimtas ir su tuo metu Ignalinoje prokuroru dirbusio Liudviko Sabučio sankcija išsiųstas į Vilniaus Lukiškių izoliatorių.

Kaip istorijoje dažnai nutinka, 1990 m. kovo 11-ąją mudu abu pasirašėme po Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktu. Bet tuo metu, 1976 m., tardymams užtrukus, Ignalinos kultūros namų renginius galėjau lankyti tik vėliau. Bet buvau nustebintas ko kitko. Pasirodo, kad Ignalinos kultūros namai – o tu siaube! – buvo okupantų represinės struktūros padalinys. Kaip ir raudona žvaigždė ant Šimonių Kalėdų eglės! Viešpatie, kaip baisu! Aš ir tais laikais, ir dabar šito nežinojau. Tik perskaitęs spaudoje imu suprasti, koks aš neišprusęs, naivus, klaidinamas. O kad čia labai rimta rodo tai, kad net dabartinė švietimo ministrė suspėjo tai „kritiškai įvertinti“, o naujoji kultūros ministrė prasitarė, kad lauks atitinkamų tarnybų išvadų! Ir žinoma, kad tų išvadų ko gero labai reikia. Ir jos greičiausiai ir taip iš anksto bus žinomos. Mat gali būti, kad ir čia užsimaskavę priešai veikia! Gal čia iš tikrųjų Kremliaus ranka?

Gerai, kad yra labai drąsių mūsų Tėvynės gynėjų, tokių kaip Andrius Užkalnis. Tai jis budria savo akimi pastebėjo (panašiai, kaip majoras Proninas): zombiai lenda iš urvų! Žinia, juk jis iš Salomėjos Nėries mokyklos (įtariu,buvo spaliuku ir pionieriumi), taip pat iš Statybos technikumo (gal tuo metu ir komjaunuoliu buvo) – tad jis viską žino ir mato! Jam baisu, kad „okupantų pakalikės S. Nėries pamėgta frazė „menas priklauso liaudžiai“ buvo tik ženklas. Tai ženklas apie tai, kad kova dar nelaimėta, o zombiai urvuose kruta.“ Jis kaip tikras „supermenas“ skelbia, kad tie, kurie bandys „reabilituoti ir romantizuoti praeitį (o tokių bandymų bus) turi sulaukti negailestingo, neproporcingo, žiauraus atkirčio viešojoje erdvėje“. Štai taip! Šaunu. „Keršto valanda atėjo, keršto baisaus“.

Kokia drąsa. Tik neramu kas kita – ar ši paranoja įsivyravo Lietuvoje iš tikrųjų, ar tai tik ištraukos iš psichiatrų klinikinių užrašų? Ir ar tikrai tiek Kupiškio r. meras, tiek A. Užkalnis neturėtų būti konsultuojami specialistų. Juk tokios psichinės sveikatos konsultacijos Lietuvoje plačiai prieinamos. Įtarumas, paranoja, nerimas, kiti kliedesiai turėtų būti kruopščiai nagrinėjami ir turi būti padedama tokių sutrikimų kamuojamiems žmonėms to atsikratyti. Kitaip jie gali perduoti tuos sindromus kitiems, jautresnės psichikos žmonėms, paveikti juos. Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino, Mao Dzedongo, Pol Poto paranojos plačiai aprašytos. Jie sugebėdavo savo kliedesiais užkrėsti didelius skaičius žmonių. O masinių psichozių padariniai, kaip žinome, būdavo tragiški.

Gal neatsitiktinai vienas JAV generolas sakė apie Lietuvą: „Jie mirtinai išsigandę Rusijos“. O gal iš baimės A. Užkalniui jau vaidenasi iš užkalnių (ne iš kalnų) lendantys „zombiai“, verčiantys jį mąstyti ne „dešiniuoju pusrutuliu“, bet abiem užkulniais. Būtų labai negerai, jei atvejis būtų jau taip toli pažengęs. Tuomet reikėtų daugiau pastangų psichinei pusiausvyrai atkurti.

Esu įsitikinęs, kad A. Užkalniui galima laiku padėti. Tik bjauru kas kita. Viešojoje erdvėje šiandien galima viską daryti ir tai, pasirodo, normalu. Dešinieji aršieji jau nesilaiko taisyklių, tai tampa norma ir daliai jaunesnės skaitytojų kartos. Galima vėl apspjaudyti S. Nėrį, J. Baltušį, E. Mieželaitį, galima tyčiotis iš Tarybų Lietuvos kultūros fenomeno, sulyginant jį su Sovietų Lietuva. Tai – skirtingi dalykai. Be talentingos tų ir kitų autorių kūrybos būtume šiandien labai skurdūs. Tad turime sugrįžti prie savo istorinės atminties ir jos pagalba atskirti tarybmetį nuo sovietmečio, išmokti nespjaudyti į savo kultūrinio paveldo upę, nes be šitos upės turtų negalėsime deramai susivokti, kad buvome kultūringa tauta.

Kartu noriu solidarizuotis su ignaliniečiais. Būkite tvirti – sveikai mąstančių Lietuvoje daug daugiau, nei tų aršiųjų. Mat, jei kas nors netikėta įvyktų, tie aršieji arba pirmi parodytų savo užkulnius, arba staigiai persiverstų, kaip ne kartą Lietuvos nesenoje istorijoje yra buvę!

O iš jūsų pateiktos laiko mašinos perspektyvos aktualiai skamba šūkis „menas priklauso liaudžiai“. Šiandien meno prieinamumo problema didelė. Daugeliui žmonių vargu ar įmanoma daugiau kaip porą kartų per metus nusipirkti bilietą į spektaklį ar koncertą. Mat viskas atsiremia į bilietų kainas. Betgi naujajam elitui yra kitaip. Gal dėl to ir pykstama, kai kažkas primena paprastą tiesą, jog menas turi būti plačiai prieinamas. Tad pamėginkime A. Užkalniui priminti: „Menas priklauso liaudžiai“, nes „Tu jai taip pat priklausai“. Negalėčiau patikėti, kad jis nori priklausyti „tik elitui“, tam, kuris turi tik litų ir gali meną nusipirkti! Atsiprašau, dabar jau eurų! Juk iš pažiūros A. Užkalnis toks paprastas, toks „iš mūsų gatvės“, toks su „prikolu“ – gatvės žargonu kalbant, kad net graudu būtų nematyti jo tarp Delfi komentatorių.