Kolekcionieriai – paslapties šleifu apgaubti žmonės. Tokie jie į mūsų sąmonę ateina iš knygų ir filmų. Lyg ir keliantys grėsmę, lyg kažkiek išprotėję, lyg žinantys kažkokių visatos paslapčių, kurios mums nesuvokiamos, lyg kažkiek nelaimingi, lyg kažką stebuklingo atradę… Net kolekcininkų „rūšių“ pavadinimai dažnai skamba kaip diagnozės, pvz. birofilija (alaus atributika), filofonija (patefono plokštelių ir pan.), skripofilija (senų vertybinių popierių), filumenija (degtukų dėžučių)… Moksliniai šaltiniai sako, kad tai vienarūšių, nenaudojamų pagal pirminę paskirtį daiktų tikslingas rinkimas. Kolekcionavimas – hobis, o tai tuo pačiu ir laisvalaikio užsiėmimas.

Vienos kolekcijos turi istorinę-kultūrinę, kitos – komercinę, trečios – kažkokią kitokią vertę, kuri gali būti vadinama turiningu ir kryptingu laisvalaikiu, gyvenimo stabilumo ar savo vertės paieškos, noru tapti originaliu ar pan.Pomėgis, žinoma, ką nors atima (pinigus), bet ir daug ką duoda (džiaugsmą, žinių, draugų, bendraminčių). Kolekcininkai nuo kitų išsiskiria tuo, kad savo pamėgtą objektą stengiasi įgyti net tada, kai nebeturi kur jo padėti, aukoja paskutinius pinigus, eksponatų priežiūrai ir informacijos rinkimui skiria visa laisvalaikį. Kai kurie žmonės renka visiškai neįprastus daiktus. Yra žmonių, kurie kolekcionuoja blogą poeziją, spygliuotą vielą, anekdotus, vaškinio popieriaus maišelius iš sausų pusryčių maišelių, kokteilio lazdeles, virveles, kilimėlius kompiuterio pelėms, telefonų knygas, teksto redagavimo programų šriftus, garsių žmonių drabužius. Kai kurie kolekcininkai kolekcionuoja netgikolekcionuoti mokančias knygas.JAV gyvenantis advokatas turi net 200000 geležinkelio vinių kolekciją.Viena Rusijos grafienė kolekcionavo basonus, kurie priklausė turtingiems ir garsiems žmonėms, kitas turtingas kolekcininkas tūkstančius blusų užkonservavo spirite atskiruose buteliukuose, pažymėjęs, kur blusa rasta ir pas ką – gyvūno ar žmogaus vardą.Edita Mildažytė renka senus naujametinius eglučių žaisliukus, Audronė Galvonaitė – varles, Antanas Kibickas– plaktukus…

Nors dabar kolekcionuojamos įvairios keistenybės, pati idėja nėra nauja.Didžiulės knygų ir rankraščių kolekcijos turėtos jau senų senovėje.Asirijos karalius Ašurbanipalas (VII a.pr.m.e.) plačiai išsiuntinėjo savo raštininkus rinkti senųjų užrašų ir dokumentų karališkajai bibliotekai Ninevėje.Šio valdovo rūmai ir gausi biblioteka atkasti 1853-iaisiais.Cicerono ir Cezario laikų Roma buvo galinga imperija, mėgusi ekstravaganciją ir kaupti visa, kas geriausia… Kai kurie turtingiausi miestiečiai turėjo net savus muziejus.Lietuvoje garsėjo Žygimanto Augusto biblioteka, Masalskių paveikslų galerija, Tiškevičių kolekcijos, Jono Radvilos sidabro kolekcija… Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiulė ir galinga valstybė.Kolekcininkų atžvilgiu ji buvo viena pirmaujančių valstybių.Šiomis dienomis vienas iš seniausių, solidžiausių ir net nuo sovietinio saugumo kentėjęs yra kolekcininkas Edmundas Armoška. Jis sukaupė didžiulę lietuviškos tapybos kolekciją, bet ar ji taps valstybės lobiu – priklauso tik nuo valdžios vyrų išminties. Jei bus galvojama, kaip iki šiol, šį turtą galime ir prarasti.

Kodėl kolekcionavimas taip žavi?Enciklopedijoje TheEncyclopediaAmericanarašoma: „Žmogus susigalvoja pomėgių dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl pramogos. Jie nuramina ir išvaduoja iš kasdienės rutinos. „Daugeliui tiesiog malonu apžiūrinėti surinktus mėgstamus daiktus.Kolekcijoje sukaupti net tiesioginio ryšio su konkrečia vietove ar žmonėmis neturintys daiktai primenabeveik pamirštas vietas ir žmones.Kolekcionierius sužino daug nauja. Kolekcionavimas išpopuliarėjo dar ir dėl kitko: daugelis mano, kad tai puiki investicija. Mūsų skubančiame, paviršutiniškame amžiuje retaskuris yra tiek nuoseklus, kad domėtųsi kažkuria viena tema.Gal todėl net rinkti populiariosios kultūros atributus pasidarė pelninga, nes didelė vienarūšių daiktų sankaupa įgyja piniginę vertę.

Vargu ar Ignalinos ligoninės vyr.gydytojos pavaduotoja, gydytoja reanimatologėanestiozologė Dalia Zigmantienė galvojo apie kažkokias egzistencines ar komercines problemas pradėdama kaupti varlių kolekciją. Apie 2005 m. į namus iš Palangos atkeliavo pirmoji draugės lauktuvių atvežta varlytė poilsiautoja. Dabar jos draugijoje – daugiau nei 2000 gentainių. Kolekcija tikrai rimta, namuose jai skirtas atskiras kambarys. Pati Dalia visai neprimena mistiškos asmenybės: savo ketvirčio amžiaus sulaukusių sūnų kompanijoje ji atrodo lyg vienmetė, dažnai ją gali pamatyti sporto centre bildančią riedučių trasomis, akys nuolat išdykėliškai kibirkščiuoja… Gal visai nesąmoningai, kaip dažnai nutinka moterims, ji kolekcionavimą atrado, kaip atsvarą įtemptam, nuolat didelę atsakomybę keliančiam darbui? Tikrąją priežastį dabar jau sunku atsiminti, bet išmoningoji gydytoja sako, kad nori ar nenori, bet iš aplinkoje sūkuriuojančios informacijos išgirsta viską, kas kalbama apie varles, „Nacionalinė geografija“ varliagyvių temomis ją pasodina į krėslą, anekdotai varlių tema – linksmiausi, o gal tai nuodėmių išpirkimas, nes studijuojant teko daug jų preparuoti mokymosi tikslais. Dalia įžvelgia ir daug kitokių kolekcionavimo teigiamybių: tai labai supaprastina bendravimą, nes visi žino, ką reikia vežti lauktuvių, ką dovanoti. Sūnums išėjus kurti savų gyvenimų, vyrui teko rūpintis jos varlių eksponavimo lentynomis, formavosi nauji bendri interesai, bet bene teigiamiausia – bendrystė per pasibuvimus su bendraminčiais.

Paklausite, kas per pasibuvimai gydytojai, kuri bet kuriuo momentu gali būti iškviesta į darbą? Yra tokia sena pasaka: mergina, sutikdama tekėti, išsiderėjo, kad kartą metuose ji išeis iš namų ir niekam nieko neaiškins. Išėjusi ji virsdavo gyvate, ištaškydavo į nuodus virtusias nuoskaudas ir į namus grįždavo rami ir mylinti. Panašiai ir čia. Kartą per  metus D.Zigmantienė išsiruošė į KVA suvažiavimą.KVA – Kolekcionuojančių varles asociacija.Rimta, juridinį statusą, prezidentą, savo el. svetainę ir sąskaitą turinti organizacija.Redos Pečiulienės ir dar kelių varlių kolekcionierių iniciatyva 2011 m. kovo 25 d. ji buvo oficialiai įregistruota, būstinė – Lukšiuose (Šakių r.). Po poros savaičių Lukšių kultūros namuose įvyko ir steigiamasis susirinkimas su steigimo dokumentų pasirašymu.Jame dalyvavo 12 tikrųjų asociacijos narių, Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kolekcionierių artimieji, vietinės bendruomenės aktyvistai, spaudos atstovai.Buvo daug kalbų, sveikinimų, linkėjimų, susirinkusius linksmino Lukšių gitarisčių kvintetas.  Oficialiąją dalį sekė tradicinės vaišės su varliškais tortais, skanumynais ir net specialiu šampanu „Varlės purslai“, kurį pagamino Kauno gamykla „Itaina“. Jų metu varlininkai aptarė ateities planus, susitikimus, naujų narių pritraukimą ir kitus asociacijos reikalus. Pagrindinė vakarėlio dalis buvo linksmi žaidimai, konkursai, apsikeitimas besikartojančiais eksponatais. Norintieji gauti kurią nors iš patikusių kitų kolekcionierių apsikeitimui eksponuotų varlių, turėjo atlikti įvairias linksmas, bet sudėtingas užduotis.

„Varlininkams“ labai pasisekė, nes veikla „sukasi“ labai solidžioje aplinkoje – puikiai restauruotame dvare.2013 m. birželį buvo suplanuotas renovuoto (iš tikrųjų, atstatyto) Zyplių dvaro atidarymas. Zypliai, Lukšių seniūno V.Cikanos beribio entuziazmo dėka, jau daug metų yra tapę Zanavykijos, o gal ir visos Pietvakarių Lietuvos kultūros ir amatų centru. Ten vyksta festivaliai, plenerai, kūrybinės dirbtuvės, visokiausios parodos, koncertai, spektakliai, šventiniai vakarai.Siekdama dar labiau paįvairinti ir taip spalvingą Zyplių dvaro gyvenimą, KVA prezidentė Reda pasiūlė atidarymo proga surengti varlių kolekcionierių parodą.Gavę seniūno pritarimą, KVA nariai pradėjo rinkti savo gražiausius ir įsimintiniausius eksponatus pirmajai asociacijos parodai.Paskutinę savaitę prieš atidarymą teko ruošti patalpas, surinkinėti stiklines spinteles ir dėlioti eksponatus.Birželio 1 d. įvyko iškilmingas parodos, kuriai savo rinktines kolekcijas pateikė 11 KVA narių, iškilmingas atidarymas.Į jį susirinko ne tik kolekcionieriai ir jų šeimų nariai, bet ir Lukšių bendruomenė, žurnalistai.Po atidarymo ir parodos apžiūrėjimo visi buvo pakviesti prie suneštinių vaišių, kurias parengė KVA narės, stalo.Ten užsimezgė įdomūs pokalbiai apie varlių kolekcionierių veiklą, tikslus, asociacijos perspektyvas ir aplinkinių pažiūrį į šį retą hobį.

Visi ten susirinkę vyrai ir moterys, kurių asociacija skaičiuoja apie 21 (dažnai ir su antromis pusėmis) puošiasi žaliai, vežasi „varliškus“ (bet ne iš varlienos) patiekalus, mokosi eilėraščių apie varles, gamina vėliavėles mašinoms papuošti ir net varlei karalienei karūną, renka varlę šokėją – žmogų ilgiausiomis kojomis.Asociacijoje yra dar viena Utenos regiono gyventoja – anykštėnė Nijolė Živatkauskienė, viena šeima atvyksta net išDublino, didžioji dalis – iš Suvalkijos pusės. Žodžiu, suaugę žmonės surado būdą ruošti teminius sambūrius, atsipalaiduoti įsijautus į konkretų vaidmenį.Žaviausia šioje istorijoje, kad ne tik „varlininkai“, bet ir atsakingi kultūros veikėjai įžvelgia tame prasmę, padėdami ruošti renginius. Apie D.Zigmantienės kolekciją prieš kelerius metus jau rašė „Mūsų Ignalina“, bet ji nėra sulaukusi pasiūlymo eksponuoti savo žaliąsias drauges vietos kultūros įstaigose, nors tai gal pagyvintų kolekcininkų ir net rajonų kultūrinį bendravimą, gal net puikiai tiktų sezono atidarymo ar vaikų teatrų festivalio metu. Tie 2000 varlių – nuo kelių milimetrų iki kelių metrų dydžio. Užpernai KVA-kininkai drebino Anykščių šilą, pernai buvo sušokę į Druskininkus, D.Zigmantienėšiemet juos ketina  kviesti į Aukštaitijos nacionalinį parką pasižiūrėti varlių tuoktuvių.

P. S. Gegužę D. Zigmantienės varlių paroda bus eksponuojama Ignalinos viešojoje bibliotekoje.